Trumpa amžinybė

Taip išėjo, kad antradienio vakarą, pasibaigus paskaitai, stovėjau Lazerinių Tyrimų Centro kieme, lūkuriavau kolegų, kurie, galbūt, važiuos kažkur link Vilniaus centro, ir kvėpavau šaltu, gaiviu, regis žiemišku oru, žvelgiau į vieną tašką tolumoje (kuris buvo labai stipriai susietas su už gerų dešimties metrų stovinčiu gatvės žibintu) ir kontempliavau. Negaliu pasakyti apie ką tiksliai kontempliavau, nes tai buvo kontempliacija, panaši į sapną, kuris staiga nutrūksta dėl per daug garsaus žadintuvo: tai turbūt buvo geriausias sapnas tavo gyvenime, tačiau tu jį pamiršti po penkių minučių; ateinantį pusdienį bandysi atsiminti šį sapną, tačiau tau nieku gyvu nepavyks, nes tavo šansas išgaravo ore kaip karštas garas, einantis pro pirties duris šaltą žiemos naktį. Šis stovyniavimas mane be galo ramino; atrodė tartum laikas neegzistuotų, tarsi nereikėtų niekur skubėti. Kvėpavau tikrai vėsiu brėkštančios žiemos oru – pirmą kartą po tikrai per ilgos vasaros ir gerokai užsitęsusio rudens – stengiausi kiek galima ilgiau mėgautis šia “nieko” akimirka. Mano žvilgsnis susiliejo ir nebemačiau nieko priešais save, tik savotišką mozaiką – atrodė tarsi žvelgčiau į vakarinį miestą per kaleidoskopą. Trumpą amžinybę džiaugiausi šia akimirka, kol galiausiai pasirodė kolegos ir atgaivino mane iš šios mini-transo būsenos. Tikriausiai niekada jiems neatleisiu, bet jie to nežinos.

Laiko paradoksai

Štai, baigėsi dar vienas savaitgalis. Pastaruoju metu mano gyvenimas yra nuo savaitgalio iki savaitgalio, o viskas, kas įvyksta tarp savaitgalių yra tiesiog žiojėjanti juodoji skylė – vieniša kosminių laukų platybėse, tik ir laukia kol kas nors priartės prie jos, peržengs įvykių horizontą ir bus nutildytas amžiams. Ganėtinai paradoksalu, tačiau gyvenant tokį gyvenimą, darbo dienų laikas ir savaitgalių laikas tampa vienodai ilgas. Kadangi darbo dienos tiesiog išnyksta už įvykių horizonto, tai, suprantama ir pati darbo savaitė atrodo itin trumpa, kadangi iš visos likusios informacijos gali sudaryti gal kokias 40-50 valandų, o šis laikas jau palyginamas su savaitgalio trukme. Taip ir gyveni žmogus nuo pirmadienio iki… o, jau penktadienis!

Deja, šiandien vis dar pirmadienis ir šis pirmadienis yra gan kaprizingas. O kaprizingas todėl, kad artėja tas skausmo ir ašarų laikmetis – sesija; dėl to kartais tenka pagalvoti apie ateitį, pasiplanuoti savo laiką, kas iš esmės yra vienas varginantis akmens ridenimas į kalną. Laiko niekada neužtenka ir niekada neužteks, o artėjant vienokiam ar kitokiam padidinto krūvio periodui, laikas apskritai nebetenka prasmės, kadangi jis tiesiog nustoja egzistuoti. Štai, tarkime turime egzaminą kokią tai Sausio 8 dieną. Būdamas sąmoningas, pagalvoji, kad dar labai daug laiko prieš akis ir spėsi pasiruošti bet kam, tačiau Sausio 7 dienos vakare būtinai pagalvosi apie laiko tėkmę ir iš viso mėnesio, kuris liko užnugaryje, sugebėsi sukrapštyti kokias penkias įsimintinesnes dienas, o visa kita liks užmarštyje.

Būtent pajautęs kažką panašaus į aukščiau aprašytus dalykus, suprasi, kad tavo gyvenimas bėga kur kas greičiau, nei galvojai būdamas paauglys, niekaip nesulaukdamas tos pilnametystės, kai “visas pasaulis bus tavo”. Tada, žinoma, tave apims egzistencinis nerimas ir pradėsi gailėti prarastų savo gyvenimo dienų, tačiau neverta taip jau labai nusiminti. Pats Stephen’as Hawking’as teigia, kad dalį informacijos, pakliuvusios už įvykių horizonto, galima ištraukti, o iš to seka, kad viskas, kas yra pamirštama sąmonės, yra padedama į pasąmone. Iš viso šito vinigreto gauname galutinį patiekalą, kuris visada yra skanesnis, nei atskiros sudedamosios dalys, o galutinis patiekalas šiuo atveju yra desertas. Kodėl desertas? Todėl, kad valgomas paskutinis. Jei gyveni nuo savaitgalio iki savaitgalio, reiškia, kad savaitės dienomis esi itin užimtas, o jei esi itin užimtas, reiškia, kad anksčiau ar vėliau bus ir darbo vaisiai. Sena gera patarlė sako “kenčiantiems - dangus”, o aš sakau “jei bent kartą per savaitę galėtum šiek tiek atsitraukti nuo visos rutinos ir bent trumpam pažiūrėti į bendrą vaizdą, pamatytum, kad esi gerokai toliau, nei pusiaukelėje nuo savo tikslo”.

Geros darbo savaitės.

Time is a dick

Jei taip rimtai pagalvoji, tai laikas užknisa. Jo būna arba per daug, arba per mažai, arba visai nebūna.

Įdomus pastebėjimas – kartais, kai greitai užmeti akį į laikrodį, pirma sekundė visada eina ilgiau, nei kitos, einančios po to.

Kur dingo žiema?

Žvelgiu laukan, pro senokai nevalytą lango stiklą, tačiau net ir šiuo paros metu viskas puikiai matosi. Lengva dulksna po truputį, mikronas po mikrono, dengia juodą gatvės asfaltą plonu veidrodiniu vandens sluoksniu, nuo kurio gan gerai atsispindi blausiai geltona gatvės žibintų šviesa. Jau kurį laiką naktį temperatūra nepasiekia neigiamų skaičių, o rytais atrodo, kad būtų ankstyvas pavasaris. Vieną naktį pasirodžiusios penkios snaigės labai greitai susivokė, kad joms dar ne laikas apsistoti ilgesniam laikui Lietuvos sostinėje, ir kaipmat ištirpo. Jau labai greitai į duris pasibels gruodis, o mes vis dar nebūsime rimčiau pašalę kiaušių. Suprantama, metai iš metų žiema ateina anksčiau ar vėliau, kartais trunka ilgiau ir būna šaltesnė, o kartais baigiasi vasario pradžioje, vos tik prasidėjusi; štai, pamenu prieš gerus keturis-penkis metus gruodžio viduryje dariau pikniką prie Gedimino pilies, nes buvo taip šilta. Šįkart, žvelgiant pro langą, nenoriu priimti žiemos vėlavimo galimybės fakto ir, kaip mažas vaikas, pykstu ant gamtos stichijų už jų neatsakingą elgesį. Tas pats mažas vaikas mano širdyje krenta ant kelių, beldžia savo gležnais kumštukais grindis ir isteriškai verkia, nes žiema yra kažkur kitur, tik ne jo mieste. Kita vertus, šis vaikas nemąsto globaliai, jo mažoje galvelėje už jo gimtojo miesto gali nieko daugiau ir nebūti, tačiau tai nei kiek nekeičia fakto, kad žiema vėluoja. Žiemos nėra. Gali būti, kad žiemos nebus. Visai.

Negalėčiau pasakyti, kad labai pasikeičiau nuo to laiko, kai buvau tas mažas isterikuojantis vaikas. Tiesa, isterikuojantis yra tik hiperbolizuotas būdvardis, niekada išties toks nebuvau, dažniausiai sugebėdavau paslėpti viską savyje, nuo ko paauglystėje teko kentėti gan juodą gyvenimo periodą, tačiau dabar tai jau praeitis. Šiandien labai norėčiau, kad už lango būtų balta balta kaip cukraus pudra dykuma, kurioje kartas nuo karto, tolumoje, gali pamatyti mažą žmogaus figūrą, keliaujančią per šaltį namo. Dykuma, kurioje gali lengvai sekti žmogaus paliktomis pėdomis arba iš tų pačių pėdų bandyti nuspėti kas jis toks. Dykuma, kurioje gali įvirsti į pusnį ir juoktis, tarsi niekas pasaulyje daugiau nerūpėtų ir tarsi plaučių ar šlapimo pūslės uždegimas būtų ne šio pasaulio ligos. Dykuma, kurioje nėra paslapčių, nėra didelių ateities planų, nėra svarbių ir skubių darbų, nėra pykčių, nėra nesantaikos, yra tik baltas sniegas, čia ir dabar. Gimiau žiemą ir žiemą noriu matyti žiemą. Taškas.

Laisvė

Peršalęs, lengvai apsvaigęs nuo organizmo atsako į virusus, pilnas įvairiausių sekretų, sėdžiu automobilyje, važiuojančiame Lietuvos link – namo. Visa savaitė buvo pilna įvairiausių nuotykių, apie kuriuos kažkada galėjau tik pasvajoti. Alkoholio jūra, papildomos gėrybės Olandijoje – buvome pasiruošę patirti naujų jausmų. Keliavome turėdami vieną “pagrindinį” tikslą – aplankyti Briugę (Belgija) su keliom tarpinėm stotelėm. Turėjom kelias vietas miegui, visa kita buvo visiškai nežinoma, nenumatyta ir, tiesa pasakius, nelabai svarbu.

Pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks laisvas, visiškai nesukaustytas nieko. Visos kelionės metu galvoje skambėjo kažkada seniai “Šiaurės Atėnuose” perskaityta mintis “…žmogus jaučiasi ramus tik keliaudamas…” ir visos kelionės metu ši mintis buvo kur kas daugiau nei tik juodos raidės gelsvame fone. Vieninteliai rūpesčiai buvo patys paprasčiausi – patenkinti pagrindinius fizinius poreikius – pamiegoti (nesvarbu kur), pavalgyti (nesvarbu ką) ir tiek. Nei vienas nesirūpinome dėl savo išvaizdos, dėl miegojimo vietos, dėl to, kokį maistą valgysim. Pavyko atsiriboti nuo pasaulio, likusio užnugaryje – darbo, mokslo. Pavyko pajusti laisvės skonį – tokį, kokio niekada neteko ragauti.

Žvelgio pro langą į “Vokišką Šveicariją”, esu kamuojamas visų peršalimo simptomų. Esame gal 1500 km nuo namų, prieš akis – bent 18-20 valandų kelio, dauguma – per Lenkiją, ir man iškyla labai natūralus klausimas: “kodėl nebijau? Kas pasikeitė?”. Aš lyg ir vis dar tas pats žmogus, tačiau kartu ir šiek tiek kitoks, kažkas manyje pasikeitė per pastaruosius metus. Kažkas mane pavaišino vieninteliu tikru narkotiku gyvenime – laisve – ir iškart tapau priklausomas. Aš vis dar tas pats, tačiau šiek tiek kitoks. Aš laisvesnis. Ir šįkart man nei kiek nebaisu, kad šis jausmas bus iš manęs atimtas, kadangi tikroji laisvė yra viduje. Tikroji laisvė yra laisvė nuo savo demonų.

Savigaila

Sėdžiu balkone, ant atbrailos. Atstumas tarp manęs ir žemės yra gerokai virš dešimties metrų; pagalvoju apie tai, kaip kiemsargiui, uždirbančiam minimalų atlyginimą, reikėtų gramdyti mano smegenų piurė nuo šalto grindinio, jei kartais nutiktų nenumatytas koks nenumatytas įvykis, tačiau ant atbrailos sėdžiu ne tam, kad šokčiau. Ir ne tam, kad išgąsdinčiau ką nors. Man tiesiog patinka tas šiurpuliukas, bėgiojantis nugara, primenantis, kad esu gyvas ir turiu tiek daug. Sakydamas “tiek daug” turiu omenyje viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kaip ir kiekvienas vidutinybė, niekada nesugebu vertinti to, ką turiu. Nežinau iš kur visa tai, tačiau niekada nesugebėjau vertinti pinigų ir to, ką turiu, nes visada galima turėti geriau, galima būti geriau ir galima jaustis geriau. Visada atsiranda kažkas, kas riboja mano sąlyginai buką galvą ir veda iki pačių abstrakčiausių emocijų: nerimo, neapykantos, liūdesio ir nepilnavertiškumo. Sveiku protu suvokiu savo padėtį, savo galimybių ribų nebuvimą ir savo padėtį, tačiau kažkas manyje nuolat malasi ir kelia chaosą, verčia abejoti savo sveiku protu ir veda į vieną vienintelę išeitį – nepasitenkinimą.

Nesiekiu būti tobulas, nesiekiu būti kitoks nei esu. Tačiau norėčiau pakeisti vieną vienintelį dalyką, kuris yra visų mano paties sukurtų problemų šaltinis. Norėčiau nustoti gailėti savęs.

Liepa 2011

Už lango ganėtinai stipriai lyja; susirandu stiklą, iš gertuvės išpilu paskutinius lašus viskio ant šaldymo kameroje rastų ledukų nuo buvusių viskio vakarų. Pastaruoju metu viskiu mėgaujuosi nebe taip dažnai, todėl dabar jo skonis yra ypatingas. Kieme guli audros nulaužtas medis, į kurį prieš kelias valandas abejingai žiūrėjau. Keista… Suprantu, kad tai galėjo būti didelės nelaimės, galbūt net mano gyvenimą įtakojusios, priežastis, tačiau man tai rūpėjo mažiau nei vidutinio žmogaus nagų augimo greitis. Lietus nenustoja plauti visų žemės nuodėmių ir panašu, kad rytą visi būsime išrišti, visiems bus atleista ir visi būsime it naujai gimę, kadangi dangus suteikė mums šią malonę.

Visą gyvenimą dievinau lietų. Jei labai stipriai lydavo, išbėgdavau laukan ir nusirengęs marškinėlius siekiau būti nuplautas ir išrištas. Mėgavausi kiekvienu lašu, nukritusiu ant manęs, ragavau lietaus, sumišusio su mano paties prakaitu, vandenį, džiūgavau ir buvau dėkingas. Tik per lietų galėjau greitai užmigti, tik žaibuojant jaučiausi visiškai saugus.

Dar vienas gurkšnis viskio ir ilgas liūdnas žvilgsnis laukan. Žaibas apšviečia dalį pastatų, nuo kurių it prakaitas žliaugia vanduo. Medžių lapai atrodo tarsi padengti briliantine žaluma, asfaltas vietomis apsemtas vandeniu ir kieme – nė gyvos dvasios. Kada daugiau galima rasti ramybę, nei per audrą?

Ir vėl viskas kartojasi

Turbūt šiuos jausmus jau išgyvenau ne vieną kartą, tačiau viskas atrodo taip nauja ir nepatirta. Ir vėl artėjanti sesija, ir vėl niekas nieko nedaro ir niekur nespėja. Vienas pažįstamas pasakė

“[kai mokaisi] atrodo, kad baigsi mokslus ir turėsi tiek laiko, kad galėsi veikti bet ką”

Iš esmės tai yra tikrų tikriausia netiesa. Laiko nėra niekada. Jei nerandi laiko dabar, tai nerasi jo ir po metų, nerasi jo ir po dviejų metų. Yra tikimybė, kad nerasi laiko ir kai sulauksi senatvės. Pats metas pažvelgti į gyvenimą iš truputėlį kitos pusės. Gyvename vieną kartą ir turime tik vieną galimybę pasinaudoti savo galimybėmis. Gali kiek nori atidėlioti vieną ar kitą tau nepatinkantį darbą, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek reikės su tuo susidoroti. Gali kiek nori mėgautis interneto platybėmis, tačiau ar tai tau ką nors duoda? Gali persivalgyti, prisigerti ar kaip nors kitaip žaloti savo kūną, tačiau tai yra tik dar vienas (nesėkmingas) bandymas pabėgti nuo realybės. Gali peržiūrėti visus pasaulio serialus ar perskaityti visus pasaulio blog’us, tačiau tai nei kiek nepadės tau pasiekti to, ko nori. Net jei viskas, ko nori, tai ta saldainių dėžutė, kurią mama užkėlė į pačią aukščiausią lentyną. Metas nustoti bijoti kančios, metas įkvėpti ir imtis veiksmų. Tik taip ką nors pakeisi.

FiDi savaitė

Tik šiandien prisiminiau, kad vakar prasidėjo FiDi savaitė ir aš turėčiau kasdien vilkėti FiDi maikę (tokia žalia “ragatkė”, kuri labai tinka šiai didžiai progai). Šiaip ar taip, visiškai netikėtai šiemet tapau FiDi veteranas ir dabar turiu visas įmanomas (ir neįmanomas) privilegijas, tarp jų: fuksių tvirkinimas per veteranų pirtį (deja, čia yra 40+ amžiaus cenzas), įėjimas į FiDi vakarinę nemokamai (su sąlyga, kad daug alaus išgersiu) ir kitos įvairiausios linksmybės, kurios įdomiausios būna sulaukus vėlyvos jaunystės (apie 40 metų ir daugiau). Bet iš esmės šį žinia tikrai nenuliūdino manęs.

Dabar guliu sau lovoj ir kontempliuoju apie gyvenimą ir kaip pastaruoju metu jo nėra dėl darbo krūvio. Tačiau kad ir kiek bandyčiau sau įteigti, kad viskas yra šūdina, vis tiek pro visus šūdus prasiskverbia šviesos spindulėlis ir nuteikia mane pozityviai. Vis tik mano darbas man patinka ir nėra viskas taip blogai. Tiesiog kartais reikia nepamiršti kvėpuoti…

Miegas ir kiti malonumai

Pastaruoju metu miegas nėra mano geras draugas, bet su tuo susitaikiau jau senokai. Niekada nebuvau labai geras miegotojas, o šiuo metu tiesiog nepavyksta išlikti miego būsenoje iki žadintuvo signalo, paprastai pritrūksta poros valandų. Įdomu tai, kad tas pora valandų galėčiau panaudoti pasaulio gelbėjimui, naujų novelių rašymui, darbo atlikimui ar kitiems svarbesniems reikalams, tačiau būdamas toks pats žmogus kaip ir jūs aš tiesiog laukiu, kol vėl užmigsiu. Laukiu ir tikiuosi, kad pavyks tas papildomas pora valandų nusnausti ir kad nusnūdęs būsiu “kažkoks laimingesnis”. Deja, laimingesnis nebūnu ir kaskart ryte, po tų dviejų vartymosi lovoje valandų, atsikeliu ir galvoju tą patį: “ble, vėl į darbą”. Šioje vietoje sustoju ir pabandau apmąstyti savąją padėtį – gal man nebemielas mano darbas arba manoji padėtis gyvenime? Tačiau kasdien atsakymas būna tas pats – ne, esu patenkintas viskuo. Taigi, ko man gali trūkti? Alaus? Cigarečių? Papų?