Išpažintis

Prisipažinsiu, mane kartais domina tai, kas vyksta mano bloge. Štai, pavyzdžiui, šiandien – po daugelio dienų atėjau į savo paties užmirštą blogą ir pažiūrėjau kas čia vyksta. 2 komentarai paskutiniame “poste” mane sudomino. Pasirodo, kažkas skaito. Kartais tai yra svarbu. Man, kaip slaptam grafomanui – ypač.

Kita vertus, paprastai rašau čia sau pačiam – savianalizei. Įdomu yra paskaityti ką nors, ką rašei prieš kelis metus. Tada pamatai, kad nepasikeitei ir nei kiek nesubrendai. Esi toks pats juokingai absurdiškas jaunuolis, koks buvai, tik galvoji, kad esi vyresnis ir protingesnis. Iš esmės, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės nesikeičia. Koks esi – toks, ir nesistenk čia ko nors pakeisti. Net nebandyk, jausies ne kaip. Geriau jau yra priimti save ir kitus “kaip yra”. Arba, mano atveju, priimti save ir atstumti kitus. Iš esmės abi išeitys turi savų pliusų ir minusų.

Ir dar kai kas… Kolkas dar negalvoju intensyviai, tačiau ateis ta diena, kai sugalvosiu pasidaryti dar vieną tatuiruotę. Ir jau iš esmės žinau kur. Ir dažnai galvodamas apie tatuiruotes prisimenu Oną. Beje, Ona, kaip tau sekasi? Negalvoji dar vienos “įvaryt”? Įdomu, šiaip.

Ir visai prieš išeidamas norėjau pasakyti, kad esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Turiu viską ko reikia – darbą, namus, kartais maisto, moterį ir mokslą! Vėl mokausi ir džiaugiuosi tuo be proto. Baisu prisiminti tuos metus be mokslo, kai nedariau daugiau nieko, tik dirbau. Nebuvo nei sesijos, nei ko nors, kas nurautų stogą. Nebuvo kūrybingų minčių. Ir visai nesvarbu, kad jos ateina tada, kai jų mažiausiai reikia. Tačiau metus jų nebuvo visai. O dabar aš vėl turiu mokslą. Ir minčių. Aš esu laimingas.