Timeless time

“Gidas pasiūlė žiūrovams įsivaizduoti, kad jie giedrą, šviesią dieną žiūri per dykumą į kalnų virtinę. Jie gali žiūrėti tai į viršukalnę, tai į paukštį, tai į debesį, tai į akmenuką sau po kojom ar net į kanjoną už savęs. Bet tarp jų yra šitas nelaimingas žemietis, o jo galva įsprausta į plieninį rutulį, kurio jis negali nusiimti. Žiūrėjimui tėra palikta vienintelė angelė, prie kurios dar pritvirtintas sieksninins vamzdis.”

K. Vonneguto “Skerdykla nr. 5”

Neseniai baigiau skaityti. Man asmeniškai Vonnegutas yra vienas geriausių rašytojų. Jo ironija ir humoras nuostabūs, nors ir, tikriausiai, susiformavo dėl to, ką jam teko išgyventi. “Skerdykloje nr. 5” rašoma apie vyruką Bilį Piligrimą, kuris slydinėja per laiką – tai yra visą savo gyvenimą jis išgyvena vėl ir vėl. Jis nenukeliauja į tolimą ateitį ar praeitį, o tiesiog išgyvena įvairias savo gyvenimo akimirkas iš naujo. Įdomu tai, kad Bilį kartą pagrobia ateiviai, kurie mato keturias dimensijas ir laikas jiems nėra linijinis. Žmonių bėda ta, kad mes laiką matome kaip liniją – juostą praeities įvykių, kurie įprasminti mūsų prisiminimuose. O štai tralfamadoriečiai (ateiviai) mato laiką taip, kaip mes matome erdvę ir pas juos mirtis apskritai neegzistuoja, kadangi miręs tralfamadorietis amžinai gyvena kitose akimirkose vėl ir vėl.

Įdomu, kadangi yra mokslinių teorijų, teigiančių, kad laikas nėra linijinis. Arba, kad laikas yra tenzorius. Ir panašiai. Tačiau idėja man patiko ir tai padarė knygą ypač įdomia. Jei kas nors nesate skaitę Vonneguto – pasiimkite ir paskaitykite. Bent jau “Čempionų pusryčius”. Tikrai nepasigailėsite!