Izraelis

[įrašas parašytas kovo 18 dieną Izraelio Ben-Gurion oro uoste, Tel-Avive]

Rašydamas šiuos žodžius sėdžiu Tel-Aviv‘o Ben Gurion oro uoste, laukiu savo kolegos, užstrigusio saugumo patikroje. Saugumas šioje šalyje itin aukšto lygio: norint įeiti į bet kurį barą ar didesnę parduotuvę, turi būtinai parodyti savo kuprinės turinį ten esančiam apsaugos darbuotojui ir būti patikrintas metalo detektoriumi, o oro uoste nuolat girdi pranešimus, kad ginklus draudžiama nešiotis visoje oro uosto teritorijoje. Mūsų skrydis yra 8:15, o tai yra apytiksliai už pusantros valandos. Į oro uostą atvykome daugiau nei prieš tris valandas idant spėtume į savo skrydį ir, pasirodo, ne be reikalo. Tačiau šiuose kraštuose yra dėl ko nerimauti ir užtikrinti saugumą yra daugiau nei būtina.

Šiaip savaitė Izraelyje praėjo tikrai greitai ir galiu pasakyti, kad tai yra pirmoji mano komandiruotė, iš kurios tikrai nesinori grįžti. Čia yra visko: ir dykumų, ir žalių fermų ir net kalnas su sniegu šiaurėje. Čia susimaišę įvairių rasių, tautų ir kultūrų žmonės, todėl niekada negali tiksliai pasakyti kas yra užsienietis, o kas vietinis (nebent tai yra koks nors ortodoksas, galintis vilkėti tik juodą kostiumą, baltus marškinius ir juodą skrybėlę). Prieš atvykdamas išgirdau itin daug stereotipų apie žydus ir Izraelį, tačiau galiu pasakyti, kad 99% jų yra iš piršto laužti (tikras netikėtumas…). Maistas čia tikrai geras, Tel-Avivas yra gyvas visą parą ir net šiandien penktą valandą ryto, važiuodami į oro uostą, stebėjome kaip prie kiekvieno baro stovi po nemažą krūvą žmonių.

Vakar paskutinį kartą aplankėme jūrą, įmerkėme į ją kojas, tada prisėdome lauko kavinėje ir išgėrėme po bokalą alaus. Gerdamas galvojau apie vietą, kurioje norėčiau sėdėti ir nieko neveikti, jei būtų tokia galimybė ir pagal per iki šiol trumpo gyvenimo metus įgytą patirtį nusprendžiau, kad šiuo metu ta vieta yra čia. Šį kartą monetos į jūrą neįmečiau ir nesakiau sau mintyse „kad dar sugrįžčiau“, tačiau tikrai žinau, kad šią šalį matau ne paskutinį kartą.