Už lango ganėtinai stipriai lyja; susirandu stiklą, iš gertuvės išpilu paskutinius lašus viskio ant šaldymo kameroje rastų ledukų nuo buvusių viskio vakarų. Pastaruoju metu viskiu mėgaujuosi nebe taip dažnai, todėl dabar jo skonis yra ypatingas. Kieme guli audros nulaužtas medis, į kurį prieš kelias valandas abejingai žiūrėjau. Keista… Suprantu, kad tai galėjo būti didelės nelaimės, galbūt net mano gyvenimą įtakojusios, priežastis, tačiau man tai rūpėjo mažiau nei vidutinio žmogaus nagų augimo greitis. Lietus nenustoja plauti visų žemės nuodėmių ir panašu, kad rytą visi būsime išrišti, visiems bus atleista ir visi būsime it naujai gimę, kadangi dangus suteikė mums šią malonę.
Visą gyvenimą dievinau lietų. Jei labai stipriai lydavo, išbėgdavau laukan ir nusirengęs marškinėlius siekiau būti nuplautas ir išrištas. Mėgavausi kiekvienu lašu, nukritusiu ant manęs, ragavau lietaus, sumišusio su mano paties prakaitu, vandenį, džiūgavau ir buvau dėkingas. Tik per lietų galėjau greitai užmigti, tik žaibuojant jaučiausi visiškai saugus.
Dar vienas gurkšnis viskio ir ilgas liūdnas žvilgsnis laukan. Žaibas apšviečia dalį pastatų, nuo kurių it prakaitas žliaugia vanduo. Medžių lapai atrodo tarsi padengti briliantine žaluma, asfaltas vietomis apsemtas vandeniu ir kieme – nė gyvos dvasios. Kada daugiau galima rasti ramybę, nei per audrą?
0 komentarai(-ų):
Rašyti komentarą