Savigaila

Sėdžiu balkone, ant atbrailos. Atstumas tarp manęs ir žemės yra gerokai virš dešimties metrų; pagalvoju apie tai, kaip kiemsargiui, uždirbančiam minimalų atlyginimą, reikėtų gramdyti mano smegenų piurė nuo šalto grindinio, jei kartais nutiktų nenumatytas koks nenumatytas įvykis, tačiau ant atbrailos sėdžiu ne tam, kad šokčiau. Ir ne tam, kad išgąsdinčiau ką nors. Man tiesiog patinka tas šiurpuliukas, bėgiojantis nugara, primenantis, kad esu gyvas ir turiu tiek daug. Sakydamas “tiek daug” turiu omenyje viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kaip ir kiekvienas vidutinybė, niekada nesugebu vertinti to, ką turiu. Nežinau iš kur visa tai, tačiau niekada nesugebėjau vertinti pinigų ir to, ką turiu, nes visada galima turėti geriau, galima būti geriau ir galima jaustis geriau. Visada atsiranda kažkas, kas riboja mano sąlyginai buką galvą ir veda iki pačių abstrakčiausių emocijų: nerimo, neapykantos, liūdesio ir nepilnavertiškumo. Sveiku protu suvokiu savo padėtį, savo galimybių ribų nebuvimą ir savo padėtį, tačiau kažkas manyje nuolat malasi ir kelia chaosą, verčia abejoti savo sveiku protu ir veda į vieną vienintelę išeitį – nepasitenkinimą.

Nesiekiu būti tobulas, nesiekiu būti kitoks nei esu. Tačiau norėčiau pakeisti vieną vienintelį dalyką, kuris yra visų mano paties sukurtų problemų šaltinis. Norėčiau nustoti gailėti savęs.