Laisvė

Peršalęs, lengvai apsvaigęs nuo organizmo atsako į virusus, pilnas įvairiausių sekretų, sėdžiu automobilyje, važiuojančiame Lietuvos link – namo. Visa savaitė buvo pilna įvairiausių nuotykių, apie kuriuos kažkada galėjau tik pasvajoti. Alkoholio jūra, papildomos gėrybės Olandijoje – buvome pasiruošę patirti naujų jausmų. Keliavome turėdami vieną “pagrindinį” tikslą – aplankyti Briugę (Belgija) su keliom tarpinėm stotelėm. Turėjom kelias vietas miegui, visa kita buvo visiškai nežinoma, nenumatyta ir, tiesa pasakius, nelabai svarbu.

Pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks laisvas, visiškai nesukaustytas nieko. Visos kelionės metu galvoje skambėjo kažkada seniai “Šiaurės Atėnuose” perskaityta mintis “…žmogus jaučiasi ramus tik keliaudamas…” ir visos kelionės metu ši mintis buvo kur kas daugiau nei tik juodos raidės gelsvame fone. Vieninteliai rūpesčiai buvo patys paprasčiausi – patenkinti pagrindinius fizinius poreikius – pamiegoti (nesvarbu kur), pavalgyti (nesvarbu ką) ir tiek. Nei vienas nesirūpinome dėl savo išvaizdos, dėl miegojimo vietos, dėl to, kokį maistą valgysim. Pavyko atsiriboti nuo pasaulio, likusio užnugaryje – darbo, mokslo. Pavyko pajusti laisvės skonį – tokį, kokio niekada neteko ragauti.

Žvelgio pro langą į “Vokišką Šveicariją”, esu kamuojamas visų peršalimo simptomų. Esame gal 1500 km nuo namų, prieš akis – bent 18-20 valandų kelio, dauguma – per Lenkiją, ir man iškyla labai natūralus klausimas: “kodėl nebijau? Kas pasikeitė?”. Aš lyg ir vis dar tas pats žmogus, tačiau kartu ir šiek tiek kitoks, kažkas manyje pasikeitė per pastaruosius metus. Kažkas mane pavaišino vieninteliu tikru narkotiku gyvenime – laisve – ir iškart tapau priklausomas. Aš vis dar tas pats, tačiau šiek tiek kitoks. Aš laisvesnis. Ir šįkart man nei kiek nebaisu, kad šis jausmas bus iš manęs atimtas, kadangi tikroji laisvė yra viduje. Tikroji laisvė yra laisvė nuo savo demonų.