Kur dingo žiema?

Žvelgiu laukan, pro senokai nevalytą lango stiklą, tačiau net ir šiuo paros metu viskas puikiai matosi. Lengva dulksna po truputį, mikronas po mikrono, dengia juodą gatvės asfaltą plonu veidrodiniu vandens sluoksniu, nuo kurio gan gerai atsispindi blausiai geltona gatvės žibintų šviesa. Jau kurį laiką naktį temperatūra nepasiekia neigiamų skaičių, o rytais atrodo, kad būtų ankstyvas pavasaris. Vieną naktį pasirodžiusios penkios snaigės labai greitai susivokė, kad joms dar ne laikas apsistoti ilgesniam laikui Lietuvos sostinėje, ir kaipmat ištirpo. Jau labai greitai į duris pasibels gruodis, o mes vis dar nebūsime rimčiau pašalę kiaušių. Suprantama, metai iš metų žiema ateina anksčiau ar vėliau, kartais trunka ilgiau ir būna šaltesnė, o kartais baigiasi vasario pradžioje, vos tik prasidėjusi; štai, pamenu prieš gerus keturis-penkis metus gruodžio viduryje dariau pikniką prie Gedimino pilies, nes buvo taip šilta. Šįkart, žvelgiant pro langą, nenoriu priimti žiemos vėlavimo galimybės fakto ir, kaip mažas vaikas, pykstu ant gamtos stichijų už jų neatsakingą elgesį. Tas pats mažas vaikas mano širdyje krenta ant kelių, beldžia savo gležnais kumštukais grindis ir isteriškai verkia, nes žiema yra kažkur kitur, tik ne jo mieste. Kita vertus, šis vaikas nemąsto globaliai, jo mažoje galvelėje už jo gimtojo miesto gali nieko daugiau ir nebūti, tačiau tai nei kiek nekeičia fakto, kad žiema vėluoja. Žiemos nėra. Gali būti, kad žiemos nebus. Visai.

Negalėčiau pasakyti, kad labai pasikeičiau nuo to laiko, kai buvau tas mažas isterikuojantis vaikas. Tiesa, isterikuojantis yra tik hiperbolizuotas būdvardis, niekada išties toks nebuvau, dažniausiai sugebėdavau paslėpti viską savyje, nuo ko paauglystėje teko kentėti gan juodą gyvenimo periodą, tačiau dabar tai jau praeitis. Šiandien labai norėčiau, kad už lango būtų balta balta kaip cukraus pudra dykuma, kurioje kartas nuo karto, tolumoje, gali pamatyti mažą žmogaus figūrą, keliaujančią per šaltį namo. Dykuma, kurioje gali lengvai sekti žmogaus paliktomis pėdomis arba iš tų pačių pėdų bandyti nuspėti kas jis toks. Dykuma, kurioje gali įvirsti į pusnį ir juoktis, tarsi niekas pasaulyje daugiau nerūpėtų ir tarsi plaučių ar šlapimo pūslės uždegimas būtų ne šio pasaulio ligos. Dykuma, kurioje nėra paslapčių, nėra didelių ateities planų, nėra svarbių ir skubių darbų, nėra pykčių, nėra nesantaikos, yra tik baltas sniegas, čia ir dabar. Gimiau žiemą ir žiemą noriu matyti žiemą. Taškas.