Štai, baigėsi dar vienas savaitgalis. Pastaruoju metu mano gyvenimas yra nuo savaitgalio iki savaitgalio, o viskas, kas įvyksta tarp savaitgalių yra tiesiog žiojėjanti juodoji skylė – vieniša kosminių laukų platybėse, tik ir laukia kol kas nors priartės prie jos, peržengs įvykių horizontą ir bus nutildytas amžiams. Ganėtinai paradoksalu, tačiau gyvenant tokį gyvenimą, darbo dienų laikas ir savaitgalių laikas tampa vienodai ilgas. Kadangi darbo dienos tiesiog išnyksta už įvykių horizonto, tai, suprantama ir pati darbo savaitė atrodo itin trumpa, kadangi iš visos likusios informacijos gali sudaryti gal kokias 40-50 valandų, o šis laikas jau palyginamas su savaitgalio trukme. Taip ir gyveni žmogus nuo pirmadienio iki… o, jau penktadienis!
Deja, šiandien vis dar pirmadienis ir šis pirmadienis yra gan kaprizingas. O kaprizingas todėl, kad artėja tas skausmo ir ašarų laikmetis – sesija; dėl to kartais tenka pagalvoti apie ateitį, pasiplanuoti savo laiką, kas iš esmės yra vienas varginantis akmens ridenimas į kalną. Laiko niekada neužtenka ir niekada neužteks, o artėjant vienokiam ar kitokiam padidinto krūvio periodui, laikas apskritai nebetenka prasmės, kadangi jis tiesiog nustoja egzistuoti. Štai, tarkime turime egzaminą kokią tai Sausio 8 dieną. Būdamas sąmoningas, pagalvoji, kad dar labai daug laiko prieš akis ir spėsi pasiruošti bet kam, tačiau Sausio 7 dienos vakare būtinai pagalvosi apie laiko tėkmę ir iš viso mėnesio, kuris liko užnugaryje, sugebėsi sukrapštyti kokias penkias įsimintinesnes dienas, o visa kita liks užmarštyje.
Būtent pajautęs kažką panašaus į aukščiau aprašytus dalykus, suprasi, kad tavo gyvenimas bėga kur kas greičiau, nei galvojai būdamas paauglys, niekaip nesulaukdamas tos pilnametystės, kai “visas pasaulis bus tavo”. Tada, žinoma, tave apims egzistencinis nerimas ir pradėsi gailėti prarastų savo gyvenimo dienų, tačiau neverta taip jau labai nusiminti. Pats Stephen’as Hawking’as teigia, kad dalį informacijos, pakliuvusios už įvykių horizonto, galima ištraukti, o iš to seka, kad viskas, kas yra pamirštama sąmonės, yra padedama į pasąmone. Iš viso šito vinigreto gauname galutinį patiekalą, kuris visada yra skanesnis, nei atskiros sudedamosios dalys, o galutinis patiekalas šiuo atveju yra desertas. Kodėl desertas? Todėl, kad valgomas paskutinis. Jei gyveni nuo savaitgalio iki savaitgalio, reiškia, kad savaitės dienomis esi itin užimtas, o jei esi itin užimtas, reiškia, kad anksčiau ar vėliau bus ir darbo vaisiai. Sena gera patarlė sako “kenčiantiems - dangus”, o aš sakau “jei bent kartą per savaitę galėtum šiek tiek atsitraukti nuo visos rutinos ir bent trumpam pažiūrėti į bendrą vaizdą, pamatytum, kad esi gerokai toliau, nei pusiaukelėje nuo savo tikslo”.
Geros darbo savaitės.
0 komentarai(-ų):
Rašyti komentarą