Taip išėjo, kad antradienio vakarą, pasibaigus paskaitai, stovėjau Lazerinių Tyrimų Centro kieme, lūkuriavau kolegų, kurie, galbūt, važiuos kažkur link Vilniaus centro, ir kvėpavau šaltu, gaiviu, regis žiemišku oru, žvelgiau į vieną tašką tolumoje (kuris buvo labai stipriai susietas su už gerų dešimties metrų stovinčiu gatvės žibintu) ir kontempliavau. Negaliu pasakyti apie ką tiksliai kontempliavau, nes tai buvo kontempliacija, panaši į sapną, kuris staiga nutrūksta dėl per daug garsaus žadintuvo: tai turbūt buvo geriausias sapnas tavo gyvenime, tačiau tu jį pamiršti po penkių minučių; ateinantį pusdienį bandysi atsiminti šį sapną, tačiau tau nieku gyvu nepavyks, nes tavo šansas išgaravo ore kaip karštas garas, einantis pro pirties duris šaltą žiemos naktį. Šis stovyniavimas mane be galo ramino; atrodė tartum laikas neegzistuotų, tarsi nereikėtų niekur skubėti. Kvėpavau tikrai vėsiu brėkštančios žiemos oru – pirmą kartą po tikrai per ilgos vasaros ir gerokai užsitęsusio rudens – stengiausi kiek galima ilgiau mėgautis šia “nieko” akimirka. Mano žvilgsnis susiliejo ir nebemačiau nieko priešais save, tik savotišką mozaiką – atrodė tarsi žvelgčiau į vakarinį miestą per kaleidoskopą. Trumpą amžinybę džiaugiausi šia akimirka, kol galiausiai pasirodė kolegos ir atgaivino mane iš šios mini-transo būsenos. Tikriausiai niekada jiems neatleisiu, bet jie to nežinos.
0 komentarai(-ų):
Rašyti komentarą