Degradų Lyga

Trumpa amžinybė

2011-12-08T21:47:00.001+02:00

Taip išėjo, kad antradienio vakarą, pasibaigus paskaitai, stovėjau Lazerinių Tyrimų Centro kieme, lūkuriavau kolegų, kurie, galbūt, važiuos kažkur link Vilniaus centro, ir kvėpavau šaltu, gaiviu, regis žiemišku oru, žvelgiau į vieną tašką tolumoje (kuris buvo labai stipriai susietas su už gerų dešimties metrų stovinčiu gatvės žibintu) ir kontempliavau. Negaliu pasakyti apie ką tiksliai kontempliavau, nes tai buvo kontempliacija, panaši į sapną, kuris staiga nutrūksta dėl per daug garsaus žadintuvo: tai turbūt buvo geriausias sapnas tavo gyvenime, tačiau tu jį pamiršti po penkių minučių; ateinantį pusdienį bandysi atsiminti šį sapną, tačiau tau nieku gyvu nepavyks, nes tavo šansas išgaravo ore kaip karštas garas, einantis pro pirties duris šaltą žiemos naktį. Šis stovyniavimas mane be galo ramino; atrodė tartum laikas neegzistuotų, tarsi nereikėtų niekur skubėti. Kvėpavau tikrai vėsiu brėkštančios žiemos oru – pirmą kartą po tikrai per ilgos vasaros ir gerokai užsitęsusio rudens – stengiausi kiek galima ilgiau mėgautis šia “nieko” akimirka. Mano žvilgsnis susiliejo ir nebemačiau nieko priešais save, tik savotišką mozaiką – atrodė tarsi žvelgčiau į vakarinį miestą per kaleidoskopą. Trumpą amžinybę džiaugiausi šia akimirka, kol galiausiai pasirodė kolegos ir atgaivino mane iš šios mini-transo būsenos. Tikriausiai niekada jiems neatleisiu, bet jie to nežinos.

Laiko paradoksai

2011-12-05T22:11:00.001+02:00

Štai, baigėsi dar vienas savaitgalis. Pastaruoju metu mano gyvenimas yra nuo savaitgalio iki savaitgalio, o viskas, kas įvyksta tarp savaitgalių yra tiesiog žiojėjanti juodoji skylė – vieniša kosminių laukų platybėse, tik ir laukia kol kas nors priartės prie jos, peržengs įvykių horizontą ir bus nutildytas amžiams. Ganėtinai paradoksalu, tačiau gyvenant tokį gyvenimą, darbo dienų laikas ir savaitgalių laikas tampa vienodai ilgas. Kadangi darbo dienos tiesiog išnyksta už įvykių horizonto, tai, suprantama ir pati darbo savaitė atrodo itin trumpa, kadangi iš visos likusios informacijos gali sudaryti gal kokias 40-50 valandų, o šis laikas jau palyginamas su savaitgalio trukme. Taip ir gyveni žmogus nuo pirmadienio iki… o, jau penktadienis!

Deja, šiandien vis dar pirmadienis ir šis pirmadienis yra gan kaprizingas. O kaprizingas todėl, kad artėja tas skausmo ir ašarų laikmetis – sesija; dėl to kartais tenka pagalvoti apie ateitį, pasiplanuoti savo laiką, kas iš esmės yra vienas varginantis akmens ridenimas į kalną. Laiko niekada neužtenka ir niekada neužteks, o artėjant vienokiam ar kitokiam padidinto krūvio periodui, laikas apskritai nebetenka prasmės, kadangi jis tiesiog nustoja egzistuoti. Štai, tarkime turime egzaminą kokią tai Sausio 8 dieną. Būdamas sąmoningas, pagalvoji, kad dar labai daug laiko prieš akis ir spėsi pasiruošti bet kam, tačiau Sausio 7 dienos vakare būtinai pagalvosi apie laiko tėkmę ir iš viso mėnesio, kuris liko užnugaryje, sugebėsi sukrapštyti kokias penkias įsimintinesnes dienas, o visa kita liks užmarštyje.

Būtent pajautęs kažką panašaus į aukščiau aprašytus dalykus, suprasi, kad tavo gyvenimas bėga kur kas greičiau, nei galvojai būdamas paauglys, niekaip nesulaukdamas tos pilnametystės, kai “visas pasaulis bus tavo”. Tada, žinoma, tave apims egzistencinis nerimas ir pradėsi gailėti prarastų savo gyvenimo dienų, tačiau neverta taip jau labai nusiminti. Pats Stephen’as Hawking’as teigia, kad dalį informacijos, pakliuvusios už įvykių horizonto, galima ištraukti, o iš to seka, kad viskas, kas yra pamirštama sąmonės, yra padedama į pasąmone. Iš viso šito vinigreto gauname galutinį patiekalą, kuris visada yra skanesnis, nei atskiros sudedamosios dalys, o galutinis patiekalas šiuo atveju yra desertas. Kodėl desertas? Todėl, kad valgomas paskutinis. Jei gyveni nuo savaitgalio iki savaitgalio, reiškia, kad savaitės dienomis esi itin užimtas, o jei esi itin užimtas, reiškia, kad anksčiau ar vėliau bus ir darbo vaisiai. Sena gera patarlė sako “kenčiantiems - dangus”, o aš sakau “jei bent kartą per savaitę galėtum šiek tiek atsitraukti nuo visos rutinos ir bent trumpam pažiūrėti į bendrą vaizdą, pamatytum, kad esi gerokai toliau, nei pusiaukelėje nuo savo tikslo”.

Geros darbo savaitės.

Time is a dick

2011-11-30T23:34:00.001+02:00

Jei taip rimtai pagalvoji, tai laikas užknisa. Jo būna arba per daug, arba per mažai, arba visai nebūna.

Įdomus pastebėjimas – kartais, kai greitai užmeti akį į laikrodį, pirma sekundė visada eina ilgiau, nei kitos, einančios po to.

Kur dingo žiema?

2011-11-26T19:29:00.001+02:00

Žvelgiu laukan, pro senokai nevalytą lango stiklą, tačiau net ir šiuo paros metu viskas puikiai matosi. Lengva dulksna po truputį, mikronas po mikrono, dengia juodą gatvės asfaltą plonu veidrodiniu vandens sluoksniu, nuo kurio gan gerai atsispindi blausiai geltona gatvės žibintų šviesa. Jau kurį laiką naktį temperatūra nepasiekia neigiamų skaičių, o rytais atrodo, kad būtų ankstyvas pavasaris. Vieną naktį pasirodžiusios penkios snaigės labai greitai susivokė, kad joms dar ne laikas apsistoti ilgesniam laikui Lietuvos sostinėje, ir kaipmat ištirpo. Jau labai greitai į duris pasibels gruodis, o mes vis dar nebūsime rimčiau pašalę kiaušių. Suprantama, metai iš metų žiema ateina anksčiau ar vėliau, kartais trunka ilgiau ir būna šaltesnė, o kartais baigiasi vasario pradžioje, vos tik prasidėjusi; štai, pamenu prieš gerus keturis-penkis metus gruodžio viduryje dariau pikniką prie Gedimino pilies, nes buvo taip šilta. Šįkart, žvelgiant pro langą, nenoriu priimti žiemos vėlavimo galimybės fakto ir, kaip mažas vaikas, pykstu ant gamtos stichijų už jų neatsakingą elgesį. Tas pats mažas vaikas mano širdyje krenta ant kelių, beldžia savo gležnais kumštukais grindis ir isteriškai verkia, nes žiema yra kažkur kitur, tik ne jo mieste. Kita vertus, šis vaikas nemąsto globaliai, jo mažoje galvelėje už jo gimtojo miesto gali nieko daugiau ir nebūti, tačiau tai nei kiek nekeičia fakto, kad žiema vėluoja. Žiemos nėra. Gali būti, kad žiemos nebus. Visai.

Negalėčiau pasakyti, kad labai pasikeičiau nuo to laiko, kai buvau tas mažas isterikuojantis vaikas. Tiesa, isterikuojantis yra tik hiperbolizuotas būdvardis, niekada išties toks nebuvau, dažniausiai sugebėdavau paslėpti viską savyje, nuo ko paauglystėje teko kentėti gan juodą gyvenimo periodą, tačiau dabar tai jau praeitis. Šiandien labai norėčiau, kad už lango būtų balta balta kaip cukraus pudra dykuma, kurioje kartas nuo karto, tolumoje, gali pamatyti mažą žmogaus figūrą, keliaujančią per šaltį namo. Dykuma, kurioje gali lengvai sekti žmogaus paliktomis pėdomis arba iš tų pačių pėdų bandyti nuspėti kas jis toks. Dykuma, kurioje gali įvirsti į pusnį ir juoktis, tarsi niekas pasaulyje daugiau nerūpėtų ir tarsi plaučių ar šlapimo pūslės uždegimas būtų ne šio pasaulio ligos. Dykuma, kurioje nėra paslapčių, nėra didelių ateities planų, nėra svarbių ir skubių darbų, nėra pykčių, nėra nesantaikos, yra tik baltas sniegas, čia ir dabar. Gimiau žiemą ir žiemą noriu matyti žiemą. Taškas.

Laisvė

2011-10-29T21:08:00.001+02:00

Peršalęs, lengvai apsvaigęs nuo organizmo atsako į virusus, pilnas įvairiausių sekretų, sėdžiu automobilyje, važiuojančiame Lietuvos link – namo. Visa savaitė buvo pilna įvairiausių nuotykių, apie kuriuos kažkada galėjau tik pasvajoti. Alkoholio jūra, papildomos gėrybės Olandijoje – buvome pasiruošę patirti naujų jausmų. Keliavome turėdami vieną “pagrindinį” tikslą – aplankyti Briugę (Belgija) su keliom tarpinėm stotelėm. Turėjom kelias vietas miegui, visa kita buvo visiškai nežinoma, nenumatyta ir, tiesa pasakius, nelabai svarbu.

Pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks laisvas, visiškai nesukaustytas nieko. Visos kelionės metu galvoje skambėjo kažkada seniai “Šiaurės Atėnuose” perskaityta mintis “…žmogus jaučiasi ramus tik keliaudamas…” ir visos kelionės metu ši mintis buvo kur kas daugiau nei tik juodos raidės gelsvame fone. Vieninteliai rūpesčiai buvo patys paprasčiausi – patenkinti pagrindinius fizinius poreikius – pamiegoti (nesvarbu kur), pavalgyti (nesvarbu ką) ir tiek. Nei vienas nesirūpinome dėl savo išvaizdos, dėl miegojimo vietos, dėl to, kokį maistą valgysim. Pavyko atsiriboti nuo pasaulio, likusio užnugaryje – darbo, mokslo. Pavyko pajusti laisvės skonį – tokį, kokio niekada neteko ragauti.

Žvelgio pro langą į “Vokišką Šveicariją”, esu kamuojamas visų peršalimo simptomų. Esame gal 1500 km nuo namų, prieš akis – bent 18-20 valandų kelio, dauguma – per Lenkiją, ir man iškyla labai natūralus klausimas: “kodėl nebijau? Kas pasikeitė?”. Aš lyg ir vis dar tas pats žmogus, tačiau kartu ir šiek tiek kitoks, kažkas manyje pasikeitė per pastaruosius metus. Kažkas mane pavaišino vieninteliu tikru narkotiku gyvenime – laisve – ir iškart tapau priklausomas. Aš vis dar tas pats, tačiau šiek tiek kitoks. Aš laisvesnis. Ir šįkart man nei kiek nebaisu, kad šis jausmas bus iš manęs atimtas, kadangi tikroji laisvė yra viduje. Tikroji laisvė yra laisvė nuo savo demonų.

Savigaila

2011-09-06T23:07:00.001+02:00

Sėdžiu balkone, ant atbrailos. Atstumas tarp manęs ir žemės yra gerokai virš dešimties metrų; pagalvoju apie tai, kaip kiemsargiui, uždirbančiam minimalų atlyginimą, reikėtų gramdyti mano smegenų piurė nuo šalto grindinio, jei kartais nutiktų nenumatytas koks nenumatytas įvykis, tačiau ant atbrailos sėdžiu ne tam, kad šokčiau. Ir ne tam, kad išgąsdinčiau ką nors. Man tiesiog patinka tas šiurpuliukas, bėgiojantis nugara, primenantis, kad esu gyvas ir turiu tiek daug. Sakydamas “tiek daug” turiu omenyje viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kaip ir kiekvienas vidutinybė, niekada nesugebu vertinti to, ką turiu. Nežinau iš kur visa tai, tačiau niekada nesugebėjau vertinti pinigų ir to, ką turiu, nes visada galima turėti geriau, galima būti geriau ir galima jaustis geriau. Visada atsiranda kažkas, kas riboja mano sąlyginai buką galvą ir veda iki pačių abstrakčiausių emocijų: nerimo, neapykantos, liūdesio ir nepilnavertiškumo. Sveiku protu suvokiu savo padėtį, savo galimybių ribų nebuvimą ir savo padėtį, tačiau kažkas manyje nuolat malasi ir kelia chaosą, verčia abejoti savo sveiku protu ir veda į vieną vienintelę išeitį – nepasitenkinimą.

Nesiekiu būti tobulas, nesiekiu būti kitoks nei esu. Tačiau norėčiau pakeisti vieną vienintelį dalyką, kuris yra visų mano paties sukurtų problemų šaltinis. Norėčiau nustoti gailėti savęs.

Liepa 2011

2011-07-21T20:57:00.001+02:00

Už lango ganėtinai stipriai lyja; susirandu stiklą, iš gertuvės išpilu paskutinius lašus viskio ant šaldymo kameroje rastų ledukų nuo buvusių viskio vakarų. Pastaruoju metu viskiu mėgaujuosi nebe taip dažnai, todėl dabar jo skonis yra ypatingas. Kieme guli audros nulaužtas medis, į kurį prieš kelias valandas abejingai žiūrėjau. Keista… Suprantu, kad tai galėjo būti didelės nelaimės, galbūt net mano gyvenimą įtakojusios, priežastis, tačiau man tai rūpėjo mažiau nei vidutinio žmogaus nagų augimo greitis. Lietus nenustoja plauti visų žemės nuodėmių ir panašu, kad rytą visi būsime išrišti, visiems bus atleista ir visi būsime it naujai gimę, kadangi dangus suteikė mums šią malonę.

Visą gyvenimą dievinau lietų. Jei labai stipriai lydavo, išbėgdavau laukan ir nusirengęs marškinėlius siekiau būti nuplautas ir išrištas. Mėgavausi kiekvienu lašu, nukritusiu ant manęs, ragavau lietaus, sumišusio su mano paties prakaitu, vandenį, džiūgavau ir buvau dėkingas. Tik per lietų galėjau greitai užmigti, tik žaibuojant jaučiausi visiškai saugus.

Dar vienas gurkšnis viskio ir ilgas liūdnas žvilgsnis laukan. Žaibas apšviečia dalį pastatų, nuo kurių it prakaitas žliaugia vanduo. Medžių lapai atrodo tarsi padengti briliantine žaluma, asfaltas vietomis apsemtas vandeniu ir kieme – nė gyvos dvasios. Kada daugiau galima rasti ramybę, nei per audrą?

Ir vėl viskas kartojasi

2011-05-01T20:40:00.001+02:00

Turbūt šiuos jausmus jau išgyvenau ne vieną kartą, tačiau viskas atrodo taip nauja ir nepatirta. Ir vėl artėjanti sesija, ir vėl niekas nieko nedaro ir niekur nespėja. Vienas pažįstamas pasakė

“[kai mokaisi] atrodo, kad baigsi mokslus ir turėsi tiek laiko, kad galėsi veikti bet ką”

Iš esmės tai yra tikrų tikriausia netiesa. Laiko nėra niekada. Jei nerandi laiko dabar, tai nerasi jo ir po metų, nerasi jo ir po dviejų metų. Yra tikimybė, kad nerasi laiko ir kai sulauksi senatvės. Pats metas pažvelgti į gyvenimą iš truputėlį kitos pusės. Gyvename vieną kartą ir turime tik vieną galimybę pasinaudoti savo galimybėmis. Gali kiek nori atidėlioti vieną ar kitą tau nepatinkantį darbą, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek reikės su tuo susidoroti. Gali kiek nori mėgautis interneto platybėmis, tačiau ar tai tau ką nors duoda? Gali persivalgyti, prisigerti ar kaip nors kitaip žaloti savo kūną, tačiau tai yra tik dar vienas (nesėkmingas) bandymas pabėgti nuo realybės. Gali peržiūrėti visus pasaulio serialus ar perskaityti visus pasaulio blog’us, tačiau tai nei kiek nepadės tau pasiekti to, ko nori. Net jei viskas, ko nori, tai ta saldainių dėžutė, kurią mama užkėlė į pačią aukščiausią lentyną. Metas nustoti bijoti kančios, metas įkvėpti ir imtis veiksmų. Tik taip ką nors pakeisi.

FiDi savaitė

2011-03-29T22:49:00.001+02:00

Tik šiandien prisiminiau, kad vakar prasidėjo FiDi savaitė ir aš turėčiau kasdien vilkėti FiDi maikę (tokia žalia “ragatkė”, kuri labai tinka šiai didžiai progai). Šiaip ar taip, visiškai netikėtai šiemet tapau FiDi veteranas ir dabar turiu visas įmanomas (ir neįmanomas) privilegijas, tarp jų: fuksių tvirkinimas per veteranų pirtį (deja, čia yra 40+ amžiaus cenzas), įėjimas į FiDi vakarinę nemokamai (su sąlyga, kad daug alaus išgersiu) ir kitos įvairiausios linksmybės, kurios įdomiausios būna sulaukus vėlyvos jaunystės (apie 40 metų ir daugiau). Bet iš esmės šį žinia tikrai nenuliūdino manęs.

Dabar guliu sau lovoj ir kontempliuoju apie gyvenimą ir kaip pastaruoju metu jo nėra dėl darbo krūvio. Tačiau kad ir kiek bandyčiau sau įteigti, kad viskas yra šūdina, vis tiek pro visus šūdus prasiskverbia šviesos spindulėlis ir nuteikia mane pozityviai. Vis tik mano darbas man patinka ir nėra viskas taip blogai. Tiesiog kartais reikia nepamiršti kvėpuoti…

Miegas ir kiti malonumai

2011-03-24T23:58:00.001+02:00

Pastaruoju metu miegas nėra mano geras draugas, bet su tuo susitaikiau jau senokai. Niekada nebuvau labai geras miegotojas, o šiuo metu tiesiog nepavyksta išlikti miego būsenoje iki žadintuvo signalo, paprastai pritrūksta poros valandų. Įdomu tai, kad tas pora valandų galėčiau panaudoti pasaulio gelbėjimui, naujų novelių rašymui, darbo atlikimui ar kitiems svarbesniems reikalams, tačiau būdamas toks pats žmogus kaip ir jūs aš tiesiog laukiu, kol vėl užmigsiu. Laukiu ir tikiuosi, kad pavyks tas papildomas pora valandų nusnausti ir kad nusnūdęs būsiu “kažkoks laimingesnis”. Deja, laimingesnis nebūnu ir kaskart ryte, po tų dviejų vartymosi lovoje valandų, atsikeliu ir galvoju tą patį: “ble, vėl į darbą”. Šioje vietoje sustoju ir pabandau apmąstyti savąją padėtį – gal man nebemielas mano darbas arba manoji padėtis gyvenime? Tačiau kasdien atsakymas būna tas pats – ne, esu patenkintas viskuo. Taigi, ko man gali trūkti? Alaus? Cigarečių? Papų?

Izraelis

2011-03-21T22:50:00.001+02:00

[įrašas parašytas kovo 18 dieną Izraelio Ben-Gurion oro uoste, Tel-Avive]

Rašydamas šiuos žodžius sėdžiu Tel-Aviv‘o Ben Gurion oro uoste, laukiu savo kolegos, užstrigusio saugumo patikroje. Saugumas šioje šalyje itin aukšto lygio: norint įeiti į bet kurį barą ar didesnę parduotuvę, turi būtinai parodyti savo kuprinės turinį ten esančiam apsaugos darbuotojui ir būti patikrintas metalo detektoriumi, o oro uoste nuolat girdi pranešimus, kad ginklus draudžiama nešiotis visoje oro uosto teritorijoje. Mūsų skrydis yra 8:15, o tai yra apytiksliai už pusantros valandos. Į oro uostą atvykome daugiau nei prieš tris valandas idant spėtume į savo skrydį ir, pasirodo, ne be reikalo. Tačiau šiuose kraštuose yra dėl ko nerimauti ir užtikrinti saugumą yra daugiau nei būtina.

Šiaip savaitė Izraelyje praėjo tikrai greitai ir galiu pasakyti, kad tai yra pirmoji mano komandiruotė, iš kurios tikrai nesinori grįžti. Čia yra visko: ir dykumų, ir žalių fermų ir net kalnas su sniegu šiaurėje. Čia susimaišę įvairių rasių, tautų ir kultūrų žmonės, todėl niekada negali tiksliai pasakyti kas yra užsienietis, o kas vietinis (nebent tai yra koks nors ortodoksas, galintis vilkėti tik juodą kostiumą, baltus marškinius ir juodą skrybėlę). Prieš atvykdamas išgirdau itin daug stereotipų apie žydus ir Izraelį, tačiau galiu pasakyti, kad 99% jų yra iš piršto laužti (tikras netikėtumas…). Maistas čia tikrai geras, Tel-Avivas yra gyvas visą parą ir net šiandien penktą valandą ryto, važiuodami į oro uostą, stebėjome kaip prie kiekvieno baro stovi po nemažą krūvą žmonių.

Vakar paskutinį kartą aplankėme jūrą, įmerkėme į ją kojas, tada prisėdome lauko kavinėje ir išgėrėme po bokalą alaus. Gerdamas galvojau apie vietą, kurioje norėčiau sėdėti ir nieko neveikti, jei būtų tokia galimybė ir pagal per iki šiol trumpo gyvenimo metus įgytą patirtį nusprendžiau, kad šiuo metu ta vieta yra čia. Šį kartą monetos į jūrą neįmečiau ir nesakiau sau mintyse „kad dar sugrįžčiau“, tačiau tikrai žinau, kad šią šalį matau ne paskutinį kartą.

Kaip tik Kaziukas!

2011-03-06T15:40:00.002+02:00

Paskutinį kartą čia rašiau beveik prieš tris mėnesius. Ir kas gi per tiek laiko pasikeitė? Galiu pasakyt, kad nieko. Niekas nepasikeitė. Per tris mėnesius netapau kitoks, nei buvau, nepakeičiau savo įpročių ir nenustojau būti savimi. Tiesa, atradau (o gal dar tiesiau būtų pasakyti, kad man surado) vietą, kur galėčiau išlieti savyje susikaupusią nežmonišką kūrybinę galią. Nuo lapkričio mėnesio rašau į jaunimo žurnalą “Crazy ID”. Galima sakyti, tai pirmieji mano žingsniai į rašytojo ateitį; beveik tai, ko visada norėjau ale jokiu būdų negalėjau gauti. O jei rimtai, tai labai smagu yra turėti kas paspardo užpakalį ir priverčia bent jau kartą per mėnesį parašyti ką nors, ką laikau vertą atiduoti į kažkokį elektroninį žurnalą, skirtą jaunimui. Ir – visa kūrybinė laisvė! Galima viskas, išskyrus keiksmažodžiai ir literatūrinis alkoholizmas (tačiau nedraudžiama rašyti geriant).

Apie Kaziuko mugę – ten labai daug žmonių, šalta ir truputėlį baisu. Šiais metais ji užima tikrai daug ir žmonių tikrai daugiau nei pernai metais. Kaip tik po mūsų langais pastatė sceną, kurioje visais įmanomais būdais minimi žydai Lietuvių liaudies pasakojimuose / atminimuose. Kalbant apie žydus – kaip tik po savaitės išskrendu į Izraelį darbo reikalais. Jau apie metus bendrauju su keliomis Izraelio kompanijomis ir verslas tiesiog klesti, todėl ir buvo nuspręsta, kad turiu nuvykti ten ir paspausti rankas keliems partneriams. O man dėl to tik geriau. Nemokama kelionė ir naujos pažintys! Ir vidurio rytų virtuvė (o ypač kava ir arbata).

Kaip tik Kalėdos!

2010-12-15T23:24:00.001+02:00

Banžiau sukurpti straipsnį į žurnalą, kurį leidžia pažįstamas žmogus, tačiau nieko gero nesigavo. Viskas padrika, kaip ir pastarosios dienos – metausi kaip kekšė tarp dviejų vyrų – darbo ir mokslo. Nespėju nei vieno, nei kito gerai atlikti, o laikas juda tik viena kryptim ir visada tuo pačiu greičiu. Truputėlį liūdna, tačiau nieko nepadarysi ir turi suktis kaip gali. Šiemet vėl keliausiu į Slovakiją plėšyt kelnių ant kalnų ir tai yra smagu, tačiau nevisiškai. Nesmagumo duoda tai, kad teks išvykti per Kalėdas, tą vieną dieną metuose, kai šeima būna darnoje ir tikrai nuoširdžiai bendrauja. Kita vertus, reikia pripažinti, kad esu jau suaugęs žmogus ir galiu sau leisti priimti sprendimus, kurie nebūtinai turi sutapti su mano tėvų nuomone. Šiaip ar taip, šitas nesmagumo epizodas yra labai menkas ir viską atperka noras pailsėti nuo visko: mokslo, kurį nevisada suprantu, darbo, kuris nevisada yra atgaiva, klientų skambučių ir visų menkų problemų, kurios sėkmingai konstruktyviai interferuoja, sudarydamos įspūdį, kad gyventi gali būti sunku. Tai yra tik mūsų galvoje sukurta interpretacija. Problemų niekada nebus per daug, kadangi viską galima išpręsi paprastai, kaip sako amerikonai “one step at a time”. Ir tai yra pati didžiausia ir teisingiausia tiesa. Negali vienu metu galvoti apie du dalykus, nes galiausiai pradėsi galvoti apie trečią. Svarbiausia įkvėpti, suspausti kojytes ir griebti briedį už ragų. O tada jau net ir Osvencimo kultūristas supras, koks vis gi jis stiprus yra.

Gero vakaro!

Gyvenimas kaip kelionė

2010-11-10T19:09:00.001+02:00

Taip, visas gyvenimas yra kaip kelionė. Nors tai supranti tik kelionėse. Štai sekmadienį išskridome iš Vilniaus į Miuncheną (per Rygą) ir važiavome išnuomotu automobiliu į Ciurichą, kur pabuvojom vieną dieną ir tada traukėm į Torino (Italija), tada važiavom į Assago, o šiandien esam Como. Skamba gal ir keistai beigi neefektyviai, tačiau kokių gražių vaizdų pamačiau! Alpės, nuo uolų krentantis iš viršukalnių nutekėjęs kristalinis vanduo, maži namukai kalnuose, dideli tyri ežerai. Viskas Šveicarijoj labai gražu. Ir labai brangu.

Taigi, kaip jau minėjau tik keliaudamas supranti, kad gyvenimas yra kaip kelionė. Vieną dieną esi vienam mieste, kitą dieną esi kitam mieste, vaizdai, žmonės, valiuta, temperamentas – viskas keičiasi. Taip ir gyvenime – vieną dieną tu esi laimingas dėl mažiausios smulkmenos, o kitą jau nebesupranti kas vyksta ir pasaulis slysta tau iš po kojų. Vieną akimirką atrodo, kad gali padaryti bet ką, net ir suvalgyti lenkiškos galvijų skrandžių sriubos lėkštę, o kitą akimirką jautiesi visiškai bejėgis. Kasdien keičiasi išgyvenamų jausmų spektras – nuo euforijos iki apatijos, per visus tarpinius jausmus nuo “man po..ui” iki “noriu valgyti. Labai!”. Taip ir gyvename. Aišku, aš kaip visada viską perdedu. Iš tikrųjų retai kada tenka išgyventi įvairius jausmus per penkias minutes (na, nebent patyrei tikrai masyvų orgazmą, bet ir tai galioja labiau moterims), paprastai esi neutralioje “aš gyvenu ir man tas pats, kol kas nors nenutiko” būsenoje. Savotiškoje apatijoje. Kita vertus, turbūt geriau gyventi savotiškoje apatijoje, negu visiškoje euforijoje, kadangi nuolatinė visiška euforija nebūtinai reiškia, kad tau sekasi gyvenime ir dėl to mėgaujuosi kiekviena akimirka nieko neveikdamas. Paprastai nuolatinė visiška euforija reiškia, kad savo smegenyse turi naviką. Arba dar kažką, kad negarantuoja ilgų gyvenimo metų. Bet bent jau gali pasidžiaugti, kad tas trumpas tau likęs laikas bus labai malonus. Bent jau tau pačiam. Bent jau didžiąją dalį. O vėliau padės C₁₇H₁₉NO₃ (dar žinomas kaip morfinas).

Tai tiek minčių apie gyvenimą. Kolkas kelionės metu apturėjau tokius nuostolius: kažkuriam viešbuty palikau kelnes, kurias nusipirkau tik prieš kelionę. Ko nenorėčiau kur nors palikti kelionės metu – paso ir kitų (paskutinių)kelnių.

Troleibusas

2010-11-03T11:00:00.001+02:00

Štai, važiuoju sau troleibusu į paskaitas ir nelabai turiu ką veikti, neskaitant savo galvos kvaršinimo visokiom ABCD matricom ir kitais fizikų prijomais. Štai, moteris per garsiakalbį praneša, kad tamsiu paros metu reikia prisisegti atšvaitą ir pasirūpinti, kad jį prisisegtų ir artimieji. Ant tų žodžių trolebusas pameta ūsą ir suprantu, kad net ir teorinė tikimybė suspėti į paskaitą tap lygi nuliui. Koks geras dalykas, vis dėl to yra išmanieji telefonai! Štai sėdi sau viešajam transporte ir gali blevyzgot ką nori.. Tik kad "enter" neveikia ir negaliu perkelt minties į kitą eilutę. Yra kaip yra. Kaip visada...

Kietumas

2010-10-19T23:27:00.001+02:00

Pastaruoju metu mokausi. Kartais pagalvoju, kad mokausi keistų dalykų. Štai, pavyzdžiui, yra toks dalykas pavadinimu “Šiuolaikinės inžinerinės medžiagos ir jų apdirbimo technologijos”, kuris man, prisipažinsiu, nėra prie širdies. Visu pirma, tai dėstytojo pateikiamuose konspektuose nėra nieko fizikiško (pavyzdžiui žalvaris apibūdinamas kaip gražus metalas), o visu antra, tai šis mokslas yra tiesiog nuobodus. Bet šiaip ar taip, man reikia mokintis į viską žvelgti pozityviau, todėl pabandžiau rasti šioje nieko krūvoje ką nors įdomaus ar pozityvaus.

kietumas – medžiagos geba priešintis, kad į ją neįsiskverbtų kitas, beveik nesideformuojantis kūnas.

Ir kas pasakys, kad tai – ne falocentrizmas? Nuo šiol žodis kietas mano žodyne įgis ir kitą reikšmę, be ten jau esančių “turintis kiaušus”, “erekcija” ar “atsparumas”.

Pereinant prie kitos, ne tokios seksistinės, temos, galiu pasakyt, kad man viskas gerai. Pastaruoju metu gyvenu darbe arba mokykloje ir vaikštau apsirengęs švarku ir maršniais, apsimesdamas, kad esu labai kietas (ahem…), tvarkingas ir vyriškas. Bet vistiek nespinduliuoju testosterono.

Ir šiaip tikrai neturiu ką pasakyt ir visai nesuprantu, kodėl pradėjau rašyt šią bjaurybę…

Išpažintis

2010-09-30T00:08:00.001+03:00

Prisipažinsiu, mane kartais domina tai, kas vyksta mano bloge. Štai, pavyzdžiui, šiandien – po daugelio dienų atėjau į savo paties užmirštą blogą ir pažiūrėjau kas čia vyksta. 2 komentarai paskutiniame “poste” mane sudomino. Pasirodo, kažkas skaito. Kartais tai yra svarbu. Man, kaip slaptam grafomanui – ypač.

Kita vertus, paprastai rašau čia sau pačiam – savianalizei. Įdomu yra paskaityti ką nors, ką rašei prieš kelis metus. Tada pamatai, kad nepasikeitei ir nei kiek nesubrendai. Esi toks pats juokingai absurdiškas jaunuolis, koks buvai, tik galvoji, kad esi vyresnis ir protingesnis. Iš esmės, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės nesikeičia. Koks esi – toks, ir nesistenk čia ko nors pakeisti. Net nebandyk, jausies ne kaip. Geriau jau yra priimti save ir kitus “kaip yra”. Arba, mano atveju, priimti save ir atstumti kitus. Iš esmės abi išeitys turi savų pliusų ir minusų.

Ir dar kai kas… Kolkas dar negalvoju intensyviai, tačiau ateis ta diena, kai sugalvosiu pasidaryti dar vieną tatuiruotę. Ir jau iš esmės žinau kur. Ir dažnai galvodamas apie tatuiruotes prisimenu Oną. Beje, Ona, kaip tau sekasi? Negalvoji dar vienos “įvaryt”? Įdomu, šiaip.

Ir visai prieš išeidamas norėjau pasakyti, kad esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Turiu viską ko reikia – darbą, namus, kartais maisto, moterį ir mokslą! Vėl mokausi ir džiaugiuosi tuo be proto. Baisu prisiminti tuos metus be mokslo, kai nedariau daugiau nieko, tik dirbau. Nebuvo nei sesijos, nei ko nors, kas nurautų stogą. Nebuvo kūrybingų minčių. Ir visai nesvarbu, kad jos ateina tada, kai jų mažiausiai reikia. Tačiau metus jų nebuvo visai. O dabar aš vėl turiu mokslą. Ir minčių. Aš esu laimingas.

Timeless time

2010-09-05T20:51:00.001+02:00

“Gidas pasiūlė žiūrovams įsivaizduoti, kad jie giedrą, šviesią dieną žiūri per dykumą į kalnų virtinę. Jie gali žiūrėti tai į viršukalnę, tai į paukštį, tai į debesį, tai į akmenuką sau po kojom ar net į kanjoną už savęs. Bet tarp jų yra šitas nelaimingas žemietis, o jo galva įsprausta į plieninį rutulį, kurio jis negali nusiimti. Žiūrėjimui tėra palikta vienintelė angelė, prie kurios dar pritvirtintas sieksninins vamzdis.”

K. Vonneguto “Skerdykla nr. 5”

Neseniai baigiau skaityti. Man asmeniškai Vonnegutas yra vienas geriausių rašytojų. Jo ironija ir humoras nuostabūs, nors ir, tikriausiai, susiformavo dėl to, ką jam teko išgyventi. “Skerdykloje nr. 5” rašoma apie vyruką Bilį Piligrimą, kuris slydinėja per laiką – tai yra visą savo gyvenimą jis išgyvena vėl ir vėl. Jis nenukeliauja į tolimą ateitį ar praeitį, o tiesiog išgyvena įvairias savo gyvenimo akimirkas iš naujo. Įdomu tai, kad Bilį kartą pagrobia ateiviai, kurie mato keturias dimensijas ir laikas jiems nėra linijinis. Žmonių bėda ta, kad mes laiką matome kaip liniją – juostą praeities įvykių, kurie įprasminti mūsų prisiminimuose. O štai tralfamadoriečiai (ateiviai) mato laiką taip, kaip mes matome erdvę ir pas juos mirtis apskritai neegzistuoja, kadangi miręs tralfamadorietis amžinai gyvena kitose akimirkose vėl ir vėl.

Įdomu, kadangi yra mokslinių teorijų, teigiančių, kad laikas nėra linijinis. Arba, kad laikas yra tenzorius. Ir panašiai. Tačiau idėja man patiko ir tai padarė knygą ypač įdomia. Jei kas nors nesate skaitę Vonneguto – pasiimkite ir paskaitykite. Bent jau “Čempionų pusryčius”. Tikrai nepasigailėsite!

Potencialas

2010-08-22T19:48:00.001+02:00

Pastaruoju metu mano galvoje sukasi vienas žodis – potencialas. Nūdien šį žodį vartoja kas tik netingi – nuo turtingo verslininko iki butelius renkančio valkatos. “Šis žmogus turi labai daug potencialo”, sako vienas. “O, taip, žinau – jo potencialas tikrai didelis… Tereikia jį išnaudoti”, kartoja kitas. Kažkurią dieną susimąsčiau – ar tikrai žodis “potencialas” gali apibrėžti vieno ar kito žmogaus pajėgumo laipsnį atlikti kurį nors darbą (plg. Lietuvių kalbos žodyną). Galbūt tai ir yra oficialus apibrėžimas, tačiau mano galvoje šis žodis yra nesusipratimas. Žvelgiant fiziko akimis, potencialas neturi realios fizikinės prasmės. Tai yra darbas, kurį reikia atlikti krūvį perkelti iš taško x į begalybę. Viskas skamba gražiai ir įtikinamai, tačiau begalybė fizikoje neturi daug prasmės. Šioje vietoje prisiminiau gerbiamo dėstytojo-tikybos mokytojo R. Kašubos paaiškinimą kas yra begalybė:

“Įsivaizduokit didžiulį akmenį – kubinio kilometro dydžio. Ir įsivaizduokit, kad kartą per tūkstantį metų į šį akmenį pasigaląsti snapo atskrenda varnas (galbūt Horacijus, aut. past.). Tai va, tas laikas, per kurį akmuo nunyks nuo varno snapo galandimo yra niekis, palyginus su begalybe”

Taigi, dabar jau viskas aišku, kas yra begalybė. Ir potencialas tampa dar vienu žodžiu, kurį stengsiuos vartoti kuo rečiau.

Perbėgant prie kitos temos, norėčiau pasigirti, kad vis dažniau atsimenu sapnus. Tačiau yra vienas įdomus dalykas – kartais du sapnai, kuriuos skiria kelios savaitės yra labai panašūs savo veikėjais, vietomis ar net visa aplinka. Kažkaip filmas Inception mane labai sužavėjo ir į savo sapnus dabar žvelgiu kitaip.

Dar viena diena

2010-08-08T18:33:00.001+03:00

Vakar nuėjau miegoti labai nuvargęs dėl miego trūkumo ir eilinės karštos dienos, tačiau džiaugtis miegu ilgą laiką nepavyko. Kad būtų vėsiau buvau atidaręs tiek langus, tiek balkoną ir mėgavausi eismo garsais, sklindančiais nuo Geležinio Vilko gatvės. Deja, šis mažytis išsigelbėjimas pavirto į nesusipratimą, kai antrą valandą nakties besidaužančios balkono durys privertė mane nubusti. Nesusivokdamas erdvėje ir laike uždariau langus ir balkoną, užmečiau akį į laikrodį ir, dėkui dievams, pamačiau, kad turiu dar gražaus laiko išsimiegoti. Ankstų rytą atsikėliau antrą kartą dėl to, kad pasidarė karšta. Atidariau langą ir įleidau rytmečio gaivos į savo kambarį, kas iškart pataisė mano, vis dar nesusivokiančio erdvėje ir laike, nuotaiką. Tai tiek ir tesusidūriau su šiuo uraganu, kuris, pasirodo, nugriovė pusę Kauno, suniokojo Kaišiadoris ir dar pora žmonių nužudė. Kyla klausimas: “nejaugi niekas nenumatė?” Per jokias prognozes neteko girdėti, kad yra stiprios vėtros grėsmė, kurios padariniai gali būti sutrikęs elektros tiekimas, užversti keliai bei traukinių bėgiai, žuvę piliečiai. Liūdna ir baugu. Baugu bus artimiausiu metu išeiti laukan, mat negali žinot kada tave įsuks koks oro srautas ir nuneš link Minsko, pas brolius gudus.

Šiaip ar taip, orai vėl taisosi. Reik tikėtis, kad ilgesniam laikui. Ir reikia džiaugtis, kad gyvenu Lietuvoje, nes gyventi Rusijoje būtų blogiau. Tačiau gyventi Ispanijoje, kur moterys pliažuose vaikščioja dėvėdamus vien stringus, būtų geriau. Šį savaitgalį teko pabūti nedideliame giminės susitikime – mano tėvo pusbrolio vestuvėse. Kuomet visiems reikėjo sakyti palinkėjimus, vienas jaunojo brolių pasakė štai tokį dalyką apie statistiką:

“Sako, jei žmogaus galva yra orkaitėje, o kojos – šaldytuve, tai jam vidutiniškai viskas normaliai”

Puikus pastebėjimas, pagalvojau. Manau, kad ir man vidutiniškai viskas normaliai. O kaip jums?

Beje, jei kas norėtų kada aptarti vidutiniškumus prie bokalo alaus (jūs statote), tai praneškite. Vistik, vasara – geras oras ir šilti vakarai. Ir į darbą kitą dieną ne taip sunku eiti.

Laimė yra tai, ką tu pasirenki

2010-07-25T15:46:00.001+03:00

Šią savaitę teko prisiminti senus gerus laikus, kuomet kiekvieną vakarą alus būdavo “teisingas” pasirinkimas, o kiekvienas rytas buvo sunkesnis už buvusį prieš tai. Ne, aš nemanau, kad tai yra sveika tiek mano kūnui, tiek sielai, tačiau tai leido prisiminti, kad aš, vis tik, esu socialinis padaras irman reikia gyvo bendravimo su gyvais žmonėmis. Todėl aš savęs per daug nevaržiau ir per daug nesmerkiau. Net ir sunkiosiomis darbo dienomis, kuomet pati produktyviausia įvykdyta užduotis darbo dienomis buvo akiai mielo aukštos raiškos darbastalio fono suradimas. Galima sakyti, kad šią savaitę buvau sąlyginai laimingas ir net nesikeikiau išeidamas į tikrą pragarą, esantį lauke. Taip, šiluma kaulų nelaužo, tačiau sakykit ką norit - +32 laipsniai pagal Celcijaus skalę yra tikrai daug. Ypač Lietuvoje, kurioje santykinė oro drėgmė beveik visada viršyja 80%.

Trumpam padarykime lyrinį nukrypimą. Kažkada klausiau savęs “kokie žmonės grįžta į Lietuvą?”. Turiu omenyje žmonės, iškeliavusius ir sėkmingai susiradusius padorius darbus (pomidorų šakelių skynėjai nesiskaito) ir dirbusius užsienyje. Kas nori grįžti į Lietuvą? Tuomet prisiminiau, kad mūsų name yra “Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centras”, kurio “vitrinoje” nuo turbūt 1995 metų stovi ta pati Kalėdinė eglutė ir kuriame nėra nieko, išskyrus voratinklius, įvairius graužikus ir vieną kitą apdulkėjusį stalą. Ši įstaiga buvo tarsi nušvitimas – pats save paaiškinantis atsakymas. Pakanka pažiūrėti į šį apgailėtinai atrodantį biurą ir netruksi suprasti, kad į Lietuvą negrįžta niekas. Na, nebent trumpam laikui, susitikti su giminėmis, pasigirti, koks gyvenimas svetur yra nuostabus ir pasijuokti iš visko, kas yra Lietuvoje. Lietuviai yra nedėkingi vieni kitiems ir nedėkingi patys sau. Pūvanti visuomenė. Nors aš nelinkęs prarasti vilties ir tikrai tikiu, kad per ateinančius 50 metų arba Lietuva bus tik istorijos knygose, arba kažkas fundamentalaus pasikeis ir tada, būdamas senukas ir vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį, savo lazdele zulindamas grindinį šypsosiuos ir tarsiu “Štai taip, gyvenime!”. O gyvenimas neturės ką atsakyti, tačiau jis ir toliau nesustos. Tai – geriausia, ką galiu įžvelgti ateityje.

Ir, pabaigai, mažiausiai pilkos žinios – dar metus gyvensiu savo apartamentuose, kuriuos jau spėjau pamėgti, kuriuose buvo išgyventa tiek skaudžių, tiek linksmų, tiek pakylėjimo, tiek nuosmukio, tiek girtumo akimirkų. Ir dar, šiemet tapau magistrantu ir po dviejų metų būsiu fizikos magistras. Tai yra geriau, negu seksas trise. Nors gal ne. Tai yra geriau nei seksas trise, kuomet yra du vaikinai ir viena mergina, bet tai tikrai nėra geriau, nei seksas tryse, kuomet yra dvi merginos ir vienas vaikinas. Štai taip.

Liepos 14d., Vilnius

2010-07-14T17:21:00.001+03:00

Po siaubingų karščių, kurie, pasak vietinės spaudos, kurioje pasakojama, kad medikai tegia, "yra pavojingi gyvybei", pagaliau atėjo vėsesnis oras. Galbūt išėjus iš darbo bus galima kvėpuoti ir nesusidursiu su išlikimo problema. Prisipažinsiu - labiau mėgstų šaltį. Kai būna šalta, gali daugiau apsirengti, ką nors suvalgyti ar išgerti arbatos, tačiau įsismarkavus karščiui tegali galvoti apie savo egzistencijos niekingumą. Šiaip ar taip, pasak meteorologų, kurie kartais išpranašauja tiesą, karščiai ilgai nesitęs ir vakarinis pasivaikščiojimas mieste ir vėl bus komfortabilus. Galbūt vėl galėsiu bėgioti ir nesirūpinti dehidratacija/perkaitimu. Ir galėsiu miegoti. Pagaliau. Esu žmogus, kuriam miegas nėra draugiškas reiškinys ir viskas labai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Šiaip ar taip, viskas praeina, pasak vieno garsaus biblijinio hebrajų karaliaus.

Kartais pagalvoju, kad esu tiek pasinėręs į darbus, kad neskiriu nė kiek laiko socialinio gyvenimo gerovei. Dažniausiai atrodo, kad po truputį atitolstu nuo žmonių ir greitai tapsiu savyje užsidaręs keistuolis, kenčiantis nuo sociofobijos. O juk bendravimas - tai viena svarbiausių mano gyvenimo sričių. Kas nenusišypso, prisiminęs Jankauską? Pakelkit ranką arba išeikit į priekį! O dar geriau - šveiskit akmenį į nekaltą praeivį.

Šiuo metu, kai tenka dirbti už tris žmones, kadangi vasara - atostogų metas, kitaip žvelgti į gyvenimą gali būti sunku. Tačiau būna dienų, kai pasiryžtu iškišti galvą iš nepramušamo sarkazmo, skepticizmo ir neigimo kiauto bei apsidairyti aplinkui. Įkvėpti oro. Pasakysiu - jausmas nėra pats baisiausias. Galbūt ateityje išdrįsiu išlipti visas ir nuogas palakstyti karšta Vilniaus senamiesčio danga. Aplinkiniai sakys: "Tai laimingas žmogus" (idealiu atveju) ar "O - pažiūrėk - gaidys!" (realiu atveju). Tačiau man jų kritika bus kaip vanduo nuo žąsino.

Geros likusiuos dienos visiems skaitantiems.

Vasara

2010-06-22T21:43:00.002+03:00

Šiemet pavasaris buvo itin šaltas, vasaros pradžia buvo daug nežadanti. Birželį apturėjom tropinį orą su nežmonišku karščiu dieną ir audra naktį. O dabar, artėjant Joninėms, oras labiau panašus į rudeninį, nei vasarinį. Šiuo metu esu Lenkijos krašte, netoli Vokietijos sienos, tačiau čia oras ne ką geresnis nei Lietuvoj. Tiesa, čia nelyja, tačiau dieną sušyla vos iki 15-16 laipsnių. Jei pavyksta gauti tiesioginių saulės spindulių - atrodo visai šilta, tačiau pavėsyje vėjas daro savo. Jokių maudynių, jokių šortų ir jokių marškinėlių trumponis rankovėmis. Štai tau ir globalinis atšilimas.
Truputėlį nuklystant nuo lietuviško verkšlenimo, galiu pasigirti, kad praeitą savaitę praleidau Frankfurte prie Maino, Vokietijoje. Ten kartu su kolega iš darbo ir kitu kolega iš kitos kompanijos dalyvavome parodoje - pristatinėjome savo kompanijas - mūsų lietuvišką ir kito kolegos danišką. Kiekvienas vakaras baigdavosi keliomis alaus pintomis ir futbolo rungtyniu stebėjimu. Būdamas Frankfurte supratau, kad vokiečių dieta susideda pagrinde iš mėsos ir tai man nepadarė įspūdžio. Greičiau supykdė mano vidurius, tačiau ilgai ten nepasilikau ir dabar stengiuosi nebevalgyti tiek daug mėsos.
Lėktuvas iš Frankfurto nusileido Vilniuje, tad turėjau skubėti į Kauną. Kaune pamiegojau kelias valandas ir su šeima išvykome į 13 valandų kelionę per Lekiją - į kino festivalį, vykstantį čia jau 39 kartą. Deja, šis festivalis kasmet vis labiau pamirštamas - pernai žmonių buvo išties nedaug, tačiau šiemet čia jų beveik nėra. Kino seansuose sėdi po 5 žmonės, o į filmus po atviru dangum vėlai vakare išvis niekas neateina. Kviestinės žvaigždės labai nusiminę, kadangi neturi prieš ką pasirodyti, o organizatorių akyse blizga ašaros, bylojančios apie negailestingą likimo pirštą. Kino festivalių niekam nebereikia. Lieka tik žmonių festivaliai, kuriuose žmonės ateina pažiūrėti kitų žmonių, o ne ten rodomo/atliekamo/pateikiamo meno. Baisu ir negailestinga.

If you have nothing to say

2010-06-17T13:21:00.000+03:00

Then just shut up. Be silent. Do not talk. I should take this in mind more often.

Live from Frankfurt

2010-06-14T15:32:00.003+03:00

Gyvai iš Frankfurto, Tomas Jankauskas. Ir vėl iškeliavau į fotonikos parodą. Vakar apie 21 valandą nusileidom Frankfurto oro uoste, atvykom į viešbutį, kuris žemėlapyje atrodė esąs netoli miesto centro, tačiau realybė vėl smogė į paširdžius ir parodė, koks mažas šūdelis aš esu. Musų viešbutis yra kažkokioj industrinėj miesto daly. Vakare ten nebūna nė vieno žmogaus, apšvietimas labai menkas ir žingsniuoti nuo centro reikia ne trumpiau nei geras 30 minučių. Tačiau yra kaip yra ir gyventi reikia.
Šiandien ryte sužinojome, kad mūsų "promotion material" atvyks tik trečiadienį, todėl dabar turėsime pustuštį stendą ir visą jo tuštumą turėsim pridengti savo esybėmis... Žiūrėsim kaip eisis.

Tik dar vienas vakaras

2010-06-09T00:10:00.002+03:00

Sėdžiu sau ramiai prie kompiuterio su puodeliu vakarinės arbatos ir traškančiais garsais, sklindančiais iš kolonėlių. Neseniai geras draugas parodė nemokamą interneto radijo stotį, kuri palaikoma pašalpomis - www.somaFM.com (aš klausau cliqhop idm, bet yra ir daugiau gerų stočių).
Taigi, sėdžiu prie kompiuteriu ir suvokiu, kad "prie kompiuterio" nėra gera vieta apmąstyti gyvenimui, tačiau šiuo metu geresnės vietos nesurandu. Bandau giliai įkvėpti, tačiau ne visada pavyksta. Dar vienas gurkšnis arbatos šiek tiek nuramina, tačiau negaliu iš galvos išmesti vienos minties. Tiksliau vieno klausimo, po kurio seka labai tikslus atsakymas:
"Ko aš noriu? Nežinau!"
Tenka susitaikyti su šia mintim. Tenka susitaikyti ir su mintim, kad atsakymas "Nežinau" bus vienintelis atsakymas, kurį galėsiu pateikti. Ironiška, tačiau būdamas dar mokykloje lankiausi zen budistų būrelyje, kuriame mano mokytojas sakė, kad medituojant reikėtų mintyse kartoti kokią nors mantrą ir viena iš pačių papraščiausių skamba taip:
"Įkvėpiant kartoti tris kartus klausimą "kas esu?" ir iškvėpiant ilgai ištęsti užtvirtintą atsakymą "nežinau"
Tą dieną mano Apolono šventykla sugriuvo. Tačiau po to supratau, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsio - galbūt, jei pakankamai ilgai kartosi šią mantrą, anksčiau ar vėliau suprasi, kas esi. Belieka tikėtis, kad pakankamai ilgai kartojant "ko aš noriu" mantrą atsakymas ateis savaime. Juk geriausias atsakymas - tai klausimas.

Savaitgalis arba "ir Kaune galima gyventi"

2010-05-09T22:11:00.002+03:00

Taigi, šį savaitgalį praleidau Kaune (kaip bebūtų keista). Penktadienį susitikau su klasiokais, kai kurių iš jų nemačiau tikrai labai seniai. Šis susitikimas tik padėjo patvirtinti mano gilų įsitikinimą, kad žmonės nesikeičia. Tikrai, žmonės nesikeičia. Jei netikit manim, susitikit su pažįstamu, kurį matėte prieš daugiau nei metus ir po to pasakykite man ar jis pasikeitė (neskaitant išorės ir jo požiūrio į kai kuriuos dalykus). Žodžiu, penktadienio vakaras baigėsi ganėtinai greitai, o aš ganėtinai greitai nulūžau, kadangi buvau išgėręs daugiau nei vieną alaus. Šeštadienis buvo ganėtinai lėtas, tačiau puikiai atsigavau ir vakarą praleidau su draugais. Prie alaus. Vėl. Šįryt tik atsikėlęs sužinojau, kad važiuosiu sodan rauti kelmų. Taip pat sužinojau, kad kažkokia teta-giminaitė per kažkokios močiutės-giminaitės (sakydamas "giminaitis" turiu omenyje, kad to žmogaus nepažįstu, bet jis galbūt egzistuoja kažkur mano geneologiniame medyje) laidotuvių metines pasakė: "Žinote, dabar yra įvairiausių iškrypėlių: pedofilų, zoofilų, pederastų, homoseksualų, heteroseksualų...". Šis "intelektualus posakis" man atvėrė akis. Lietuva nėra homofobiška. Lietuva tiesiog neturi IQ.
Manau sulauksiu, kol tėvai sode pasistatys namelį ir ten apsigyvensiu, kur nebus nei televizijos, nei interneto, nei viso pasaulio - tada turėčiau būti laimingiausias žmogus pasaulyje.

This week…

2010-05-06T23:05:00.001+03:00

…is awful. Niekada negalvojau, kad apatija gali būti beveik patologinė. Tiesiog siaubinga, kiekvieną dieną visą savaitę jaučiuosi beviltiškai, darbas kenčia maksimaliai ir realiai vienintelis dalykas ką darau visą dieną, tai skrolinu veidaknygę. Nežinau, ar kaltas oras ar atostogų poreikis, bet daryti kažką reikėtų, nes jei ir toliau taip, tai greitai ne tik aš būsiu apatiškas, bet ir 5 metrų spinduliu nuo manęs esantys žmonės.

Stebiu žmones

2010-04-29T20:27:00.001+02:00

Vilnių, kaip ir kiekvieną sostinę, galima aprašyti tiek poetiškai, tiek ir realistiškai. Šįvakar užteko grįžti namo Gedimino prospektu ir iš šalies stebėti žmones, kad pamatyčiau gyvenimo realijas.

Keli padoriai apsirengę ruseliai McDonald’s tualete kalbantys apie savo mirusias močiutes ir visa jaunoji Lietuvos karta, auganti ir kemšanti savo kraujagysles grynuoju cholesteroliu. Čia ir dabar. Arba geriantys neva latte, pagamintą tame pačiame McDonald’s. Kiek toliau paėjęs pastebiu vyruką, spragsintį pirštais, tarsi būtų koks nenusisekęs muzikantas, turintis svajonę, tačiau neturintis galimybių. Einantį sparčiu žingsniu mane pralenkia panelė, kalbanti mobiliuoju telefonu apie savaitgalio planus ir nesugebanti priimti paprasčiausio sprendimo: taip arba ne. Dvi peroksidinės blondinės su šviesiom pūstom striukėm ir tamsiom kelnėm bei aukštakulniais, rūkančios tik L&M cigaretes, parodančias jų tikrąjį amžių ir galvojančias ar šiandien duos iki galo, ar tik paims į burną. Ir treninguotas jaunuolis, stovintis šalia jų, užkėlęs vieną koją ant suoliuoko, spaujantis į šalį ir nuolat kalbantis. Gyvenimiški pasakojimai, tampamtys anekdotais ir linkčiojančios blondinės. Jos sutinka su jo nuomone. Ir vis dar neapsisprendžia – burna ar kai kas daugiau? Kiek toliau vaikinas su mergina gurkšnoja kavą. Vaikinas dirbtinai juokiasi iš kiekvieno merginos sakinio, kadangi yra per daug drovus, jog pasakytų, kad mergina jam patinka. Merginai tai atrodo pigu, tačiau ji apsimeta, kad vaikinas jai įdomus. Prabangesnėje kavinėje sėdinti porelė, užsisakiusi “tik vyno”: vyras jau ilgokai klausantis apie ankstesnį moters gyvenimą, ją įskaudinančius vyrus ir apsimetantis, kad ją puikiai supranta. Du treningus ir odines striukes derinantys jaunuoliai su sportine avalyne ir beisbolo kepuraitėmis besiramstantys į stulpus ir nuolat kuriantys pseudo-verslo planus kaip greitai pralobti. Planuoti jiems nesiseka, bet laikinai įplaukų gauna iš atsitiktinių praeivių. Ne dėl išmaldos.

Ir pagaliau – namai. Vieta, kur galėsiu pabūti vienas ir kur niekas negirdės mano egzistencinių riešutų gliaudėjimo atgarsių.

Po visko

2010-04-28T19:54:00.001+02:00

Laikas, kad ir ką bedarytum, greitai bėga. Aišku, viskas su savom išimtim, tačiau faktas yra faktas. Gaila, kad neradau kelių minučių prisėsti ir parašyti vieną kitą sakinį anksčiau, tačiau geriau vėliau…
O buvo taip: Belgija tikrai nuostabus kraštas su savo sostine, kurioje daugiau bulgarų ir arabų nei pačių belgų ir su tikrai žavingu miestu Briuge, kuriame teko pabuvoti vieną dieną. Ketvirtadienį (04.15) , po sunkios darbo dienos parodoje ir po siuntos, atiduotos DHL kurjeriui, grįžome namo, pailsėjome ir keliavome į centrą. Eilinį kartą ieškoti laimės. Norėčiau pridurti, kad Briuselio centras yra ne ką didesnis už Vilniaus centrą, o už centro nesinori eiti dėl grėsmės nebegrįžti atgal. Taigi, laimę suradome viename vietinių kabokų, kuris buvo prie sysiojančios mergaitės (kaip supratau, kai jie, kartu su sysiojančiu berniuku yra brolis ir sesuo: Manneken Pis ir Jeannekene Pis) ir ten apsistojome ilgesniam laikui. Gyvai grojanti muzika ir daugiau nei 2000 alaus rūšių užkerėjo mus ir palaipsniui prisigėrėm. Belgiško alaus ypatumas: labai stiprus, tačiau ilgai brandintas ir todėl skanus. Stiprumo nesijaučia ir todėl labai lengva peržengti ribą – vieną akimirką tu dar tik šiek tiek apdujęs, kitą – tu jau visiškas lavonas. Nežinau kaip, bet radau kelią į viešbutį ir ėjau miegot. Kitą rytą su kolega papusryčiavom ir toliau miegojom, kol galiausiai nebesimiegojo. Kolegos žmona pranešė, kad lėktuvai vis dar neskrenda, mes pasidomėjom plačiau, sužinojom, kad neskris iki 18 valandos, todėl, supratę, kad nieko nepakeisim, iškeliavom į Briugę. Ten puikiai praleidom dieną, kurią užbaigėm prisikimšdami pilvus puikaus belgiško patiekalo – Les Carbonades arba Vlaamse stovery – tai jautiena, troškinta aluje. Skonis pasakiškas. Grįžę į Briuselį suvokėm, kad nuvertinom gamtos jėgas ir kad tikriausiai lėktuvai neskris dar ilgai, todėl keliavom į traukinių stotį, kuri jau nebedirbo ir mum pasiūlė ateiti ryte (nuo 6). Po nemigos nakties iš viešbučio iškeliavom 5 valandą, kad patektumę į ankstyvąją eilę prie kasų. Šiaip ne taip sulaukėm savo eilės gauti bilietuką su numeriuku. Prie bilietų aparatų radom kažkieno paliktą numeriuką, kuris buvo atspausdintas 50 žmonių anksčiau negu mūsų bilietukas. Sulaukę savo eilės išgirdom, kad bilietų pardavėjas negali nieko pasiūlyti, kadangi tektų keliauti su 8 persėdimais. Po ilgų įtikinėjimų pagaliau gavom bilietus iki Szczecin po 155 EUR/vnt. Iškeliavom 8 valaną ryto į epinę 30 valandų ilgumo kelionę štai tokiu maršrutu:

1. Brussels – Liege
2. Liege – Aachen
3. Aachen – Köln
4. Köln – Berlin
5. Berlin – Angermünde
6. Angermünde – Szczecin
7. Szczecin – Warszawa
8. Warszawa – Šeštokai
9. Šeštokai – Vilnius

Kelionė kainavo apytiksliai po 700 litų žmogui (kai tuo tarpu lėktuvo bilietas į abi puses kainuoja ~800 litų). Bet kelionė nusisekė, nes tokį nuotykį pavyksta patirti tikrai ne visiems. Susipažinom su keliom dešimtim žmonių, kurių turbūt niekada gyvenime nepamatysim ir man teko garbės pabūti vertėju iš lenkų kalbos (su savo 11 lenkiškų žodžių žodynėliu).

Net pavargau barškinti klaviatūrą. Pabaigai norėčiau pasigirti, kad paragavau 20 rūšių alaus ir kiekvieną paragautą alaus rūšį užrašiau ant savo vizitinės kortelės. Taigi:

1. Abbaye des Rocs
2. Delerium Tremens
3. Satan Red
4. Tempelier triple
5. Brugse Zot
6. La Gullotaine
7. Leffe Bruin
8. Hoegaarden
9. St. Bernardus abt 12
10. Caraole
11. Jupiler
12. Belle-Vue
13. Stella-Artois
14. Maes-Pils
15. Jupiler Tauro
16. Delirium Nocturnum
17. Tripel Karmeliet
18. Gauloise Bruin
19. Maredsons Abbaye
20. Kwak

Gyvai iš Briuselio

2010-04-13T12:03:00.001+02:00

Būtent šią akimirką sėdžiu Briuselyje, SPIE Photonics Europe parodoje. Tai yra pirmoji paroda, kurioje veikia nemokamas internetas ir kurioje dalyvaudamas kaip “parodininkas” nesijaučiu kaip visiškas nežiniukas. Todėl ir smagu.

Šiaip Briuselis yra gražus miestas su savo senais senais pastatais ir pašėlusiais vairuotojais. Skrydis iš Vilniaus į Briuselį buvo per Praha, tačiau truko, regis, trumpiau nei kelionė iš Kauno į Vilnių dėl nerealaus patogumo ir aptarnavimo lėktuve. Pirmasis susidūrimas su Briuselio vairavimo kultūra buvo autobuse, kuris vežė iš oro uosto. Vairuotojas vos neužmušė trijų dviratininkų, vos nenudaužė 27 automobilių veidrodėlių ir vos neapvertė autobuso važinėdamas didžiuliu greičiu per bordiūrus, tačiau visi liko gyvi. Vėliau teko susidurti antrą kartą su ta pačia vairavimo kultūra kai važiavome taksi. Vairuotojas signalino visiems vairuotojams, praeiviams ir net paukščiams. Taip pat mėgdavo išvažiuoti į priešingą juostą ir siauroje senamiesčio gatvėje lenkti autobusus. Tačiau visi liko gyvi.

Dar nepavyko pamatyti myžančio berniuko, paragauti belgiškų bulvių. Tiesa, vakar buvo nemokamai dalinami gurmaniški maistai, kurių prisivalgiau nesveikai po dienos pasninko ir prisigėriau nemokamo belgiško alaus. Bet ne tiek, kad ryte būtų sunku. Šiaip galėčiau priprasti prie komandiruočių.

O dabar, 5 dalykai, kurie man patinka šioje kelionėje:

Czech Airlines, kurie nemokamai duoda valgyt. Jei skrendi su persėdimu, gauni valgyt du kartus;
Briuselio panašumas su Lietuva. Dėl bulvių pomėgio ir vairavimo ypatumų.
Viešučio kambarys, iš kurio galima užlipti ant stogo.
Nemažai pažįstamu iš Lietuvos.
Nesveikai skanūs kepiniai (ypač sloksniuoti).

Ir 5 dalykai, kurie nepatinka:

Viešbutis, kuris stovi nuo XIX amžiaus. Atrodo, kad laiptai kada nors neatlaikys. Kambaryje beveik nėra lempučių, kurios dega.
Dvikalbystė, kai nemoki nė vienos. Nesugebu perskaityt nei oladiškai, nei prancūziškai. O skaudu. Ir ypač, kai gatvės pavadinimą sudaro ne mažiau kaip 8 žodžiai.
Alaus bokalai. Didžiausias yra 0.3 l.
Parodos dydis. Čia yra gal 20 kompanijų.
Dabar spengianti nejauki tyla, kai mano kolegai nepavyksta pakalbinti žmogaus, dėl to, kad nemoka rusiškai.

Viščiukų genocidas

2010-04-03T17:58:00.004+02:00

Sveikinu su viščiukų genocido diena!

Kartą pasakė mano geras draugas M.S. Sulaukėme dar vienų Velykų, kuomet namuose tvyro kiaušinių, virtų svogūnų lukštuose kvapas (kad ir koks jis bebūtų). Šiaip ar taip, norėčiau, kad Velykos nebūtų tokios pilkai šūdinos, nes būtent šita spalva man įgriso iki gyvo kaulo. Neva pavasaris, tačiau nesinori nieko daryti, tik sėdėti namuose ir gerti vieną butelį alaus po kito, o alus jau po truputį baigiasi.
Taigi, sveikinu visus visus, kurių Velykos tokios pat šūdinos kaip ir mano ir visus kitus, kuriems Velykos yra didi religinė šventė. Taip pat sveikinu visus gėjus, kadangi panašu, jog Lietuvoje gėjai greitai neturės teisės būti. Apskritai.

Dėmesio! Degradų lyga uždaroma!

2010-03-29T23:00:00.002+02:00

Prieš kelias dienas iš Google koorporacijos gavau nuostabiai tiesmukišką laišką, kuris skelbė, kad

http://d-lyga.blogspot.com/ buvo pripažintas potencialiai nepageidaujamu tinklaraščiu.

Man buvo pasiūlyta nedelsiant imtis veiksmų, arba

Jei tinklaraštis nebus peržiūrėtas per 20 dienų, jis bus ištrintas, o jūsų skaitytojai tuo metu matys įspėjantį puslapį.

Laiško pabaigoje buvau šiek tiek nuramintas, mat

Automatinis šlamšto aptikimas nėra visiškai tikslus ir retkarčiais tinklaraščiai pažymimi neteisingai.

Tačiau visi atsiprašymai neatpirks padarytos moralinės žalos, mat vadinti degradų lyga šlamštu yra mažų mažiausiai įžeidimas. Auksčiausios klasės. Jei kurią dieną nerasite mano blogo, tai nenusiminkit. Aš būsiu kur nors interneto platybėse.

Šeštadienio evangelija*

2010-03-27T21:05:00.001+02:00

God created Adam and Eve, not Adam and Steve.

Kaip žinome iš visų pamėgtos fantastinės biblijos, dievas sukūrė Ievą, kad Adomui nebūtų nuobodu vienam. Kažkas pasakė “ar dievas iš Adomo šonkaulio sukūręs Ievą norėjo parodyti, kad vogti yra blogai?” ir tas kažkas pataikė kaip piršu į akį. Mat, jei dievas vis tik būtų sukūręs ne Ievą, o dar vieną Adomą, galbūt viskas nebūtų taip jau blogai. Du Adomai (o dar geriau n+1 Adomų) galėtų veikti vyriškus dalykus: riaugėti, bezdėti, gerti alų, šnekėti apie bet ką tik ne apie savo jausmus, kartas nuo karto susimušti ir niekada nematyti bėdos. Galbūt jiem būtų visai neįdomus tas medis su vaškiniais obuoliais ir ta (!) kalbanti angis. Tokiu būdų begalinis skaičius Adomų galėtų gyventi rojuje, nesuvokti kad yra nuogi, nesigėdyti vienas kito ir nejausti vienas kitam lytinės traukos, mat pastarieji išvardyti dalykai įvyko tik dėl to uždraustojo medžio vaisiaus. Adomų rojuje niekas niekada neprieštarautų dėl nenuleisto tualeto dangčio, niekas neiškeistų pinigų skirtų ateinančio mėnesio kasdieniams maisto daviniams į atsitiktinai pamatytą sofą, niekas neužtruktų vonioje ilgiau nei 15 minučių ir niekas nebumbėtų. Kiekviena šovinistinė kiaulė (kaip žinia, tai sudaro 99.99% vyrų populiacijos) norėtų patekti į tokį rojų ir nematyti bėdų. Tačiau deja, tai negali būti įgyvendima ir XXI amžiaus požiūriu tai yra iš esmės amoralu. Kas aš toks, kad kritikuočiau dievo sprendimus?

*šis įrašas skirtas vitamino C kiekiui kraujyje padidinti. Jei jus šis įrašas įžeidė, siūlyčiau pasitikrinti savo humoro jausmą.

Bemiegės nakties kliedesiai

2010-03-24T20:29:00.001+02:00

Šiąnakt nemiegojau. Nežinau dėl kokių priežasčių, tačiau niekaip nepavyko užmigti. Ir kai jau rodėsi, kad tuoj tuoj užmigsiu, suskambo žadintuvas sugrąžinęs mane į realybę. Dėl bemiegės nakties diena darbe buvo itin nemaloni ir oras už lango nedžiugino. Grįžęs namo nelabai radau veiklos, todėl nusprendžiau išeiti pasivaiksčioti visai prieš pat sutemstant. Mindžiodamas suskaldytą grindinį ir kvėpuodamas gaiviu pavasarėjančio Vilniaus oru bandžiau susirinkti save bei nuraminti savo maištaujančią jaunatviško nerimo kupiną sielą. Su kiekvienu įkvėpimu bandžiau prisiminti ar yra kas nors, ką mėgčiau – tikrai mėgčiau – daryti. Ar yra bent viena veikla, kuri man teiktų malonumo ir kuria užsiimdamas galėčiau negalvoti apie darbą, pinigus ir gyvenimą. Veikla, kuri būtų miela širdžiai. “Rašymas!” buvo pirmoji mintis, tačiau neturiu nei didžiulio talento, nei pakankamo kiekio valios (kad ir kokiais vienetais ji būtų matuojama), todėl visi mano ilgesni rašiniai baigiasi ties antru puslapiu ir mano nesukurti herojai nugrimzta į visišką nežinomybę iš kurios kelio atgal nėra. Aš sukuriu veikėjus ir pasmerkiu juos pačiai menkiausiai (ne)egzistencijos rūšiai. Vistik, norėčiau kažkokiu tai būdu sukaupti jėgas ir parašyti bent vieną mini-mikro novelę, kuri turėtų įžangą, dėstymą, kulminaciją ir atomazgą – nuo pradžių iki galo. Tačiau kas man trukdo pasiimti lapą ir ką nors parašyti? Ar tam reikia specialios įrangos? Ne. Ar tam reikia ypatingo pasiruošimo? Galbūt, tačiau pasiruošimas turėtų būti paprastas ir greitas, o ne sudėtingas ir trunkantis tris su puse metų. O galbūt man tiesiog nelemta niekada nieko sukurti iki galo ir vienintelis mano išbaigtos kūrybos pasiekimas bus devintos klasės fotonovelė užėmusi trisdešimt kažkelintą vietą kažkokioje respublikinėje eilėje tarp visiškai nukvakusių pagyvenusių moterų ir kitų mokyklinio amžiaus grafomanų. Ši mintis mane privertė susimąstyti ir minutėlei užmiršau viską. Pakėliau akis nuo pavargusio pėsčiųjų tako ir pastebėjau, kad paskutiniai saulės spinduliai kątik paliko Vilniaus miestą užleisdami vietą švelnioms nakties glamonėms. Ir išties naktį Vilnius atrodė daug mielesnis širdžiai, kadangi pilką ir niūrų dangaus vaizdą pakeitė dirbtinė gelsva miesto žibintų šviesa. Aš nusišypsojau – tiek sau, tiek Vilniui, tiek nakčiai, kuri taip gundančiai gludo prie senojo miesto. Mano protas šiek tiek išsivalė ir pasijaučiau ramesnis. Tą akimirką supratau, kad bemiegės naktys nėra blogai. Bemiegės naktys suartiną žmogų su juo pačiu.

Savaitgalį

2010-03-23T20:07:00.001+02:00

Buvau Kaune – savo gimtąjame mieste. Be kita ko aplankiau sendaikčių turgų, vykusį senojoje gerojoje naujai atrestaurotoje Urmo bazėje. Pasakysite: “O, kaip įdomu!”, tačiau aš kaip mat atšausiu: “Visiškai ne!”. Mat, sąvoka “sendaikčiai” lietuvių kalboje turbūt reiškia "sovietinė ir fašistinė simbolika”. Taip, taip – visas turgus buvo pilnas sovietinių ženkliukų, medalių, nuotraukų, fašistinių vėliavėlių, šalmų ir tikro dydžio 3 reicho veliavų. Suprantama, ten buvo ir kitų, neva senų, daiktų, tačiau sovietinė-fašistinė simbolika mano sąmonėje užėmė didžiąją dalį vietos, todėl nesugebėjau rimtai apžvelgti kitų komponentų ekspozicijoje.

Bet, nėra viskas taip blogai ir pabadysiu vėl surasti pozityvo šioje situacijoje. Toje pačiome Urmo bazėje užtikau skyrelį, kuriame parduodamos įvairių skonių alyvuogės (tiek skonių, tiek su priedais) ir nepagailėjau ten 15 Lt už 400 gramų alyvuogių, kurias taupau ir iki šiol skanauju! Norėčiau tokią vietelę surasti ir Vilniuje – galbūt kas nors turite pasiūlymų? Someone? Anyone?

Šiandien žengiau naują žingsnį savo gyvenime: prisėdau ir užsirašiau savo trumpalaikius ir ilgalaikius gyvenimo tikslus. Sakydamas “ilgalaikius”, turiu omenyje “iki 10 metų”. Šiek tiek bijau išsikelti tikslus, kuriuos pasiekti truktų 25 metus. Šiaip ar taip, tikiuosi, kad tai padės įvesti šiek tiek tvarkos ir/ar disciplinos mano gyvenime bei pažvelgti į ateitį kitaip.

Ir pabaigai – jau minėjau šiandien savo FB newsfeed’e, tačiau manau tai verta paminėti ir čia:

Kai kurios dienos atrodo kaip penktadieniai, bet iš tiesų nėra penktadieniai. Štai, pavyzdžiui, šiandiena man atrodo kaip penktadienis, tačiau iš tiesų šiandien antradienis. Bet tai suvoksiu tik rytoj, kai reikės keltis į darbą.

Antradienio negatyvas

2010-03-16T22:01:00.001+02:00

Antradienis kartais gali būti ne mažiau išsunkiantis energiją nei pirmadienis. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, sako liaudis. Aš neturiu ko pridurti šioje vietoje, tačiau esu visu 100% įsitikinęs, kad mano darbas duoda pakankamai išbandymų, kad patirčiau (kartais per daug) streso. Vienas protingas žmogus pasakė, kad “kas taves nenužudo – padaro stipresniu” (ar stipresnį?), tačiau kartais atrodo, kad ši taisyklė tiesiog nelogiška. Bet aš nesiruošiu pasiduoti ir vis dar tikiu, kad aš pats valdau savo gyvenimą.

Gerai, užteks apie darbą. Visai neseniai už lango tikrai gražiai snigo. Nors ir sniegas man jau kiek pabodo, tačiau negalėjau atsigrožėti kaip atrodo šimtai tūkstančių snaigių blaškomų vėjo ir apšviestų blankiai gelsvų gatvės šviesų, po truputį artėjančių prie savo galutinio tikslo – žemės. Galbūt buvau tiesiog pagautas akimirkos, tačiau vaizdas išties poetiškas ir netgi vertas apmąstymų. Visgi, norėčiau šiltesnio oro ir lengvesnio rūbo. Ir šiek tiek geresnės nuotaikos. Paskutinis variantas tikrai mano rankose ir būtent šis postas mano nuotaiką pakylėjo vienu laipteliu aukštyn. Na o dėl oro – anksčiau ar vėliau ateis ir pavasaris!

Penktadienio pozityvas

2010-03-12T20:10:00.001+02:00

Šį penktadienį neturiu ką veikti. Negana to, kad šiandien, kai visai likusiai Lietuvai nedarbo diena, man teko keltis ankstų rytą ir keliauti į darbą, tačiau visi vakaro planai buvo atšaukti ir likau vienas mūsų 100 kv. m. bute, be aiškios išeities. Penktadienį visi tūsinasi, todėl prisiplakti prie svetimos chebros nesinori. O dėl manęs vieno (kad ir kokia puiki asmenybė bebūčiau) niekas vakaro planų nekeis. Todėl belieka susitaikyti su tuo ir pažvelgti iš kitos, pozytiviosios, pusės. Galima sakyti, kad apturėsiu šiek tiek “alone time”, galėsiu apmąstyti savo gyvenimą ir galbūt atrasiu priežastį kodėl pastaruoju metu nesiseka miegoti.
Belieka nueiti iki artimos (tiek atstumu, tiek širdžiai mielos) Maximos, pasiimti alaus, užkandos, susirasti filmą, kurio pabaigoje galėčiau apsiverkti ir džiaugtis tuo, ką turiu.

Gero vakaro.

Kai kurie dalykai nesikeičia

2010-03-02T23:41:00.001+02:00

O jei rimtai, tai dalykai keičiasi. Nesikeičia tik žmonės. Štai, pavyzdžiui, paimkime mane. Kad ir kiek bandyčiau “dažniau” prisėsti prie blogo ką nors parašyti – nesiseka. Kad ir kiek bandyčiau prisiversti ką nors paskaityti – nesiseka. Kad ir kiek bandyčiau prisiversti daryti reguliariai bet ką – nesiseka ir nors tu ką. Ir taip nėra todėl, kad aš – blogas žmogus. Aš nesu blogas. Iš esmės esu geras, o tam tikra prasme – beveik šventasis. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie žmonių pastovumą. Gali keliauti po pasaulį, įkopti į Everestą ar laimėti Olimpinį auksą, vistiek liksi tas pats žmogus, koks ir buvai prieš tai. Gali “prisiversti” atrodyti kitaip – tarkim, nebečepsėti prie stalo, jei taip darei anksčiau, tačiau giliai viduje vistiek norėsi čepsėti.
Viskas gyvenime yra pakankamai paprasta ir patys žmonės, nors ir skelbiasi esą homo sapiens – neva kokie tai protingi tolimi primatų giminaičiai, gebantys ne tik pasigaminti įrankių, bet ir nusivalyti subinę, užsikurti ugnį ir net mąstyti ne tik apie naujų įrankių gamybą, bet ir apie savo menką egzistenciją, yra visiškai paprasti. Visi iki vieno meluoja, keikiasi, turi savo trūkumų (kai kurie net ir privalumų). Kartais susimąstau ir pasidaro slogu – atrodo esame gamtos (arba, šiandien būsiu geras ir tiems, kurie tiki visagaliu kūrėju, sėdinčiu ant debesies ir smerkiančiu visus, dievu) apdovanoti neįtikėtinais gabumais ne tik pastebėti akivaizdžius dalykus, bet dar ir suskelti vieną kitą pokštą, pašiepti kolegą, suskaičiuoti kiek turime pinigų ar išspręsti vieną kitą diferencialinę lygtį, tačiau ar mums nuo to geriau? Ar tikrai esame laimingi, kasdien eidami į darbą, dirbdami po 10 valandų, grįždami namo ir galvodami kokie esame svarbūs. Ar tikrai valstybinės socialinio draudimo sistemos išmokos, kurias gausime sukakę 60+ metų yra tikslas, kurio reikėtų siekti? Galų gale, ar tikrai gyvenimas yra tas “žiurkės ratas”, kuriame didžioji dauguma žmonių sukasi ir galvoja, kad kur nors nukaks? Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Galiu tik pasakyti, kad jie nėra mieli mano širdžiai. Kad ir kokia šalta ir akmeninė ji gali atrodyti.

Gero vakaro.

Kai saulė pakyla aukščiau

2010-02-03T20:08:00.001+02:00

Po naujųjų metų nebelieka nieko kito kaip laukti pavasario. Manau, kad kiekvienas laukia pavasario, iš dalies dėl to, kad pagaliau diena būna panaši į dieną (trunka 10 ir daugiau valandų) ir iš šiltųjų kraštų sugrįžta temperatūra nelaužanti kaulų. Tačiau tikrai ne vienas laukia pavasario, kad galėtų išbristi iš finansinės smegduobės, į kurią patenka po Kalėdinės karštinės ir mokesčių už šilumą. Žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio ir panašiai, tačiau man labiau prie širdies yra pirmasis variantas. Mėgstu sulaukti saulės, kuri šildo, orų, nuo kurių prognozės nugara neina pagaugais. Ir, tiesa pasakius, man tikrai nepatinka eiti į darbą, kai šaltis grasina mano giminės riešutams nušalimu ir/ar amputacija. Na, kad ir kaip ten bebūtų, pavasaris jau ne už kalnų. Ir pavasarį bus smagu!

Pirmadieninės egzistencijos motyvai

2010-01-11T21:37:00.002+02:00

“Nervus – į konservus” – liaudies išmintis

Liaudies išmintis neklysta ir nemeluoja, tačiau kartais drįsta paprieštarauti pati sau. Štai, tarkime, žinomas posakis teigia, kad “pasidalintas skausmas lengvesnis”, tačiau kitas posakis smogia atgal teigdamas, jog “svetimo skausmo nebūna”. Man niekaip neišeina sugalvoti, kaip šie du posakiai galėtų neprieštarauti. Nejaugi “pasidalintas” skausmas tampa nebe svetimas? Ir išvis – kaip galima skausmą (ar jo dalį) kažkam atiduoti? Jei, tarkime, dėl padidėjusio akispūdžio man pradės skaudėti kariąją akį ir aš apie tai pranešiu savo kolegai, kuris raminančiu tonu pasakys “aš tave puikiai suprantu, man taip irgi kartais būna”, tai man palengvės? Psichologiškai, gal ir taip, tačiau fizinis skausmas nuo gražių žodžių nesumažės. Na, o jei pirmasis posakis teigia, kad palengvės psichologiškai – anokia iš to palengvėjimo nauda. Taip ir lieku, šį pirmadienį, su savo keista pirmadienine egzistencine kontempliacija sau vienas.

Trumpam užmiršdamas aukščiau aprašytą chaosą norėčiau papasakoti apie savo pirmuosius bandymus išstovėti ant slidžių Slovakijos kalnuose. Nežinau, kodėl man atrodė, kad slidinėti yra paprasta kai draugas pasiūlė vyktį į Slovakiją. Net nenutuokiau kokios grėsmės manęs laukia atvykus į svečią šalį, stūksančia visų mylimos Lenkijos pietuose. Pirmoji diena ant kalno atsiėjo visišku fiziniu išsekimu ir pinigų išsvaistymu – už įsigytą 4 valandų bilietą nusileidau viso labo tris kartus (šiaip mokančiam “stovėti” ant slidžių nusileidimas trunka apie 10 minučių). Antrojo nusileidimo metu suniokojau savo kelnes pirktas iš Humanos už 29 lt.

Antrasis užlipimas ant kalno kėlė nesuvokiamai daug streso dėl nesėkmių pirmojo užlipimo metu, todėl vengiau lipti ant kalno apskritai, tačiau nugalėjau savo naująją kalnų baimę ir išlindau paslidinėti dar kartą. Trečiasis kartas buvo taip pat pilnas streso, bet ne dėl kalnų baimės o dėl atėjusio suvokimo, kad ši veikla yra ne man ir kad kai kuriems žmonėms apskritai negalima lipti ant slidžių. Tą akimirką aš nesupratau kaip smarkiai klydau, mat jau trečiojo nusileidimo metu išmokau pagrindinį posūkio manevrą ir nusileidau nuo kalno nukrisdamas viso labo 3 kartus! Pagautas azarto kilau ir leidausi nuo kalno, kol vieno nusileidimo metu, po susidūrimo su lenku, o vėliau ir sniego kauburiu, išsisukau koją, dėl ko negalėjau daugiau kopti ant kalnų. Tą dieną mano nuotaika iš visiškai depresyvios labai greitai papsikeitė į visiškai pozityvią, buvau motyvuotas kopti ir leistis vėl ir vėl, bei supratau, kad jei aš galiu išmokti čiuožti, tai gali ir tu!
Štai tokios buvo mano atostogos. Tiesa, atostogų metu buvo ir naujieji, tačiau apie juos nėra ką pasakoti. Geriau, štai, nuotrauka:

Horacijus Varnėnas

2009-12-24T16:01:00.003+02:00

Skiriu Viktorijai

Kažkodėl per Kūčias mano mintyse vėl pasirodė Horacijus Varnėnas. Tiesa, apie jį žino tik keli žmonės, tačiau manau, kad pasakojimas apie šį legendinį paukštį. Galima sakyti, kad Horacijus Varnėnas įkunija begalybę, suteikia jai formą ir padaro ją dar labiau (ne)apčiuopiamą. Taigi, Horacijaus Varnėno istorija.

Horacijus Varnėnas yra seniausias pasaulio gyventojas. Niekas tiksliai nežino kada ir kaip jis atsirado bei kodėl jis gyvena mažoje žaliai-mėlynoje planetoje, pavadinimu Žemė. Yra prielaida, kad iškart po Didžiojo Sprogimo, kuomet mūsų visata pradėjo iš mažyčio singuliarinio kvantinio taško plėstis į kolosalų balioną, kažkur šio baliono viduje buvo dar vienas, dar mažesnis singuliarinis kvantinis taškas, iš kurio dėl įvairių kvantinių fliuktuacijų bei drastiškų pokyčių besikuriančioje visatoje atsirado ne dar viena visata, o Horacijus Varnėnas. Aišku, ši prielaida yra labai labai kvaila ir itin mažai tikėtina, nes kiek žinome, nedaug organinių būtybių gali išbūti kosminiame vakuume, tačiau kol niekas nepasiūlė geresnės prielaidos, tenka kliautis šia išties juokinga moksline prielaida.
Horacijus Varnėnas, jei jis galėtų kalbėti, papasakotų išties daug. Argi neįdomu būtų sužinoti evoliucija yra teisinga teorija? Argi neįdomu būtų sužinoti, ar Jėzus nebuvo juodasis? Gerai, užteks retorinių klausimų, grįžkime prie mūsų protagonisto varnėno. Jam buvo išties sunku išgyventi pirmuosius milijonus metų po žemės susikūrimo. Pagrinde todėl, kad vienintelis jo maistas buvo jūros vanduo, kuriuo jis vilgydavo savo turimą duonos kriaukšlę (manoma, kad šį kriaukšlė taip pat atsirado iš to paties kvantinio singuliarinio taško, iš kurio atsirado Horacijus Varnėnas), kurios jis ilgą laiką negalėjo paleisti iš savo snapo ilgesniam laikui, nes ši būtų prisigėrusi vandens ir nuskendusi amžiams. Horacijus Varnėnas išmoko gyventi ore: ten valgyti, miegoti, atlikti gamtinius reikalus (ką ir dabar daro į jį panašūs, tačiau besiskiriantys skraidantys gyvūnai, vadinami paukščiais), ilsėtis ir kontempliuoti. Kažkuriuo metu susiformavo sausuma, vandens gyvūnai padėjo vieną koją ant kranto, o vandens augalai pradėjo augti ant žemės ir Horacijui Varnėnui labai palengvėjo - jis susirado uolą, kurioje laikė savo likusią duonos kriaukšlę, kuria mito dar 300 metų. Deja, po šio laiko duonos kriaukšlės nebeliko, kadangi dėl tektoninių plokščių judėjimo atsiskyrė kai kurie žemynai ir yra manoma, kad kriaukšlė, ko labiausiai ir bijojo Horacijus Varnėnas, paskendo vandenyne. Tačiau tai nebuvo didelė netektis (fizine prasme, moraline prasme varnėnas iki šiol nesijaučia saugus), kadangi maisto buvo galima rasti ant žemės. Pasakysiu jums, niekas iki šiol nesupranta kaip Horacijus Varnėnas išgyveno dinozaurų laikus ir juos išnaikinusio asteroido katastrofą, tačiau jis matė, kaip žmonės nulipa iš medžių, sukuria ugnį, medžioja mamutus, įkuria kaimus ir gyvenvietes tam, kad vėliau galėtų išžudyti vieni kitus. Horacijus Varnėnas niekada nesuprato žmonių tikslų, tačiau tai nėra keista, kadangi dauguma žmonių patys nesupranta savo tikslų. Ech, kiek istorijų galėtų papasakoti šis nuostabus paukštis, kuris nevertina ir neteisia, o tik byloja apie žemėje praėjusius amžius. Kaip norėčiau kada nors jį susitikti akis į akį ir pakalbinti. Sklinda gandai, kad jis yra didis keliauninkas ir nuolat suka ratus aplink žemės rutulį. Yra tikėtina, kad kada nors, šiltą vasaros vakarą, jis nusileis pailsėti ir ant mano balkono turėklo. Yra tikėtina...

Na, o pabaigai, norėčiau pasakyti, kad šis paukštis išties įprasmina begalybę. Suprantate, visi tie milijonai milijardai metų, kuriuos Horacijus Varnėnas praleido būdamas vienišas dangaus dykynėje ir tie tūkstantmečiai, kuriuos jis stebėjo civilizacijų kilimą ir griuvimą, yra visiškas niekas palyginus su begalybe.

Linksmų švenčių!

Pavyks!

2009-12-21T13:41:00.001+02:00

“Kaip tu? Nesudegradavai visai?” – gera draugė J.B.

Seniai čia bebuvau, seniai. Kažkaip nejauku net sugrįžti po tiek laiko… Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (netikrinau, bet panašu, kad ši frazė dažnai lankosi d-lygoje). Daug laiko praėjo, daug vandens po tiltu į nežinią nutekėjo ir aš galbūt truputėlį pasikeičiau. Nors ir nuoširdžiai tikiu, kad žmonės nesikeičia, tačiau galbūt yra menkutė galimybė pakeisti vieną ar kitą savo bruožą. Aš nusprendžiau degraduodi atgal – po truputį susirinkti savo gyvenimą iš mažų atplaišų, sudėlioti viską į savo vietas, nustumti chaosą šalin ir pradėti (po truputi, mažais žingsneliais) mėgautis gyvenimu. Giliai įkvėpti, pasiruošti ir, kaip sako amerikonai, ištraukti galvą sau iš subinės. Galbūt žmonėms nepatiks toks drastiškas požiūrio keitimas, tačiau gyvenu ne dėl žmonių. Gyvenu dėl savęs ir žinau tai. Siūlau ir tau, skaitytojau, pažiūrėti į gyvenimą kiek tvarkingiau. Galbūt suprasi, kad atėjo ir tavo laikas…

Sėkmingos darbo savaitės!

P.S. Aš išeinu atostogų, grįšiu Kaunan pasilabinti su šeima, tada keliausiu į Slovakiją naujametiškai paslidinėti. Tikiuosi ir jūs per šventes pailsėsite.

Penktadienio vakaras degradų lygoje

2009-11-14T00:46:00.013+02:00

Iki šios akimirkos esu išgėręs mažiausiausiai septynis butelius alaus (nuo pietų) ir pora burnelių degtinės. Tai gali atrodyti apgailėtinai, atsižvelgiant į tai, kad randu laiko prisijungti prie blogo, tačiau man mažiausiai rūpi ką tu galvoji. Ir jei vis dar negali susitaikyti su tuo, galbūt tau čia ne vieta. Tiesiog išeik. Surink www.google.lt savo adresų laukelyje ir ieškok geresnių vietų. Na, o jei jau pasilikai, tai įdėmiai sek ir pamatysi kaip gyvena tikri degradai.

Taigi, penktadienio rytas… Šiandien jis buvo itin sunkus, kadangi ketvirtadienio vakarą nupirkom visą Chodovar Černe iš Maximos, esančios priešais seimą (deja, visas šiuo atveju reiškia 11 butelių), ir truputėlį vėliau aplankėme visiems gerai žinomus Alaus namus. Po šios avantiūros penktadienio rytas nebuvo pats lengviausias. Tačiau viską praskaidrino nuostabus gėrimas pavadinimu Zielionaja Marka.

Po šio gėrimo šį bei tą nudirbau (galbūt nepatikėsi, tačiau itin efektyviai) ir ėjau pietauti. Pietūs buvo neblogi ir alus buvo geras. O po pietų beliko tik minimalūs penktadienio darbai ir, po kiek laiko, namai. Prieš grįždami užsukome į Panoramą, kadangi namuose buvo DVD+R DL diskų trūkumas, o Assasins Creed 2 buvo beveik parsiųstas. Reikėjo reaguoti greitai ir tiksliai. Po kelių valandų ir kelių visiškai bereikalingai aplankytų vietų, pagaliau parsiradome namo (prieš tai dar kartą ištuštindami seimo maximos lentynas). Iki šios akimirkos esu išgėręs mažiausiai septynis butelius alaus ir visiškai dėl to nesigailiu. Penktadienio vakaras praleistas prie XBOX pulto gali būti geriau, nei penktadienio vakaras praleistas su žmonėm nuo kurių buvimo šalia galėtum apsivemti. Ir šis penktadienio vakaras yra būtent toks – geresnis.

O čia nuotrauka nešanti linkėjimus visiems skaitovams:

Šis žmogeliukas sako tau

LABANAKT!!!

What the …?

2009-11-04T14:50:00.003+02:00

Kartais kyla visiškai natūralus klausimas: “What the fuck?!” arba “Kas per bybis?!”. Visai neseniai toks egzistencinis klausimas kilo apsilankius Šeškinės IKI pasaže, kuriame yra nuostabi parduotuvė pavadinimu “Šviežios sultys ir greitas maistas”. Pirma mintis buvo – hm.. turbūt “greitas maistas” – iš anksto paruošti vegetariški ar kiti “sveiki” patiekalai, tačiau įsižiūrėjus į meniu, paaiškėjo, kad tas greitas maistas tai tas pats junk food’as. Tik viskas įviniota į sveikuolišką dizainą – atseit “it’s okay to eat this food until you buy fresh juice with it”.

Kitas įdomus nesusipratimas buvo viename puslapyje rasta nuotrauka:

Kur tokį patiekalą rast? Tikrai nusipirkčiau!

Ėmiau ir parašiau

2009-10-24T23:41:00.002+02:00

Sugalvojau nesamonę, pyst, galvoju, ir parašysiu.

Mane baisiai stebina anglų (kadangi bent ją moku kažkiek) kalbos išraiškingumas, Family Guy žiūriu praktiškai vien dėl dialogų išraiškingumo.

Ir štai, sugalvojau du dalykus iš lietuvių kalbos:

1. (čia senas) negalima pradėt sakinio žodeliu "bet", nes visą laiką atrodys, kad prieštarauji. pvz:

Q: aš mėgstu ledus
A: bet kotletai irgi yra skanu

arba

Q: gražiai atrodai
A: bet mano kelnės trumpos

todėl su "bet" nepradėjite sakinio.

2. Dar mokykloje mokyti angl. "tag questions" lietuvių kalboje kontekstui prideda daugybę spaudimo, pvz:

Q: tu eisi dabar, ar ne?

arba

Q: tau patinka mano kotletas, ar ne?

Tai va. Galit kasnors dar ir kokių pokštų pasiūlyt:o

Ką veikti savaitgalį Kaune?

2009-10-11T20:40:00.001+02:00

Jei trumpam pamirštumėte nekatruos pastarųjų dienų įvykius ir pagalvotumėte apie Kauną, kaip apie miestą, o ne vietą, kur giliai įsikerojusios pedofilų tradicijos, aukšti pareigūnai šaudomi iš pravažiuojančių automobilių ir visi, vyresni nei 15 metų, yra bent kartą rūkę žolės, galbūt sugebėtumėte perskaityti šį įrašą iki galo.

Taigi, kaip jau tikriausiai aišku iš įrašo pavadinimo (nebent tavo intelekto koeficientas prilygsta stalaktitui), savaitagalį buvau Kaune. Noriu nuraminti visus – man nieko nenutiko ir esu sveikas, o važiuoti į Kauną pasirinkau būdamas sveiko proto ir laisva valia. Taigi, šeštadienį užsukome į Lietuvos Zoologijos sodą, kuris vis dar nebankrutavo ir neišskerdė visų gyvulių. Tiesa, dauguma “gyventojų” tūnojo savo garduose ar po akmeninis beigi rastais, kadangi buvo šaltoka, tačiau pavyko pamatyti vieną kitą baltąją mešką, snieginį leopardą ar tigrinį pitoną. Smarvė, žinoma, nepasikeitus (labai labai primena vaikystę, kai į zoosodą patekdavome per skylę tvoroje), tačiau pati aplinka nėra nejauki. Šiek tiek gaila, kad už smarvę teko paklot 11 lt (tik sumokėjus pastebėjau, kad studentams – 8 lt. Taip, aš ne studentas, bet gal buvau ne vienas, ką? Kodėl nepaklausiau? Ne tavo reikalas! Gal man buvo gėda…), tačiau prisimint senus laikus ir pasijuokt iš 15 minučių pirmyn-atgal vaikštinėjančios meškos buvo smagu.

Kitas veikimas Kaune vyko nuostabiajame Kauno Akropolyje (kuris, beje, yra geresnis nei Vilniaus, tačiau dabar ne apie tai). Ten žiūrėjau filmą “Devintasis” (orig. “9”). Savaime suprantama, kad galėjau šį filmą pažiūrėti ir Vilniuje, tačiau Kaune į kiną patekti galiu nemokamai dėl tam tikrų privilegijų ir vieno kito atkato. Filmas tikrai ne vaikams. Man taip patinkantis post-apokaliptinis pasaulis nupieštas išties niūriai ir įspūdingai, o pati mintis ir filmo pastatymas vertė sėdėti visą laiką išsižiojus – galbūt ne tiek, kad sutilptu dešrainis, tačiau visvien išsižiojus. Žiūrėti verta, net jei ir esi skeptiškas šūdžius, nematantis toliau savo gauruoto kūšio.

Kas yra kas?

2009-10-05T20:46:00.001+02:00

Jau ne kartą kontempliavau kas yra pirmadienis. Turbūt daugelis su manim sutiks, kad pirmadienis apskritai yra žalingas žmogui ir jį reikėtų pašalinti iš savaitės. Tik tikriausiai dar niekas nesugalvojo kaip sukompensuoti tą vakanciją, kadangi pašalinus pirmadienį, nauju pirmadieniu taptų antradienis. Čia, manau, yra vieta plėstis ir siūlyti valdžiai įvairius projektus, padidinsiančius žmonių darbo našumą, mažesnį irzlumą ir, suprantama, žymiai mažesnį piketų prie seimo ar kitos valstybinės institucijos kiekį.

Dar norėčiau prisipažinti, kad šiandien apie 30 minučių praleidau prie televizoriaus. Lietuvos televizija gali būti pavadinta tik vienaip: totalus dvasinis skausmas. Kas gali žiūrėti arba bulvarinę laidą apie kokio nors garsaus (Lietuvoje, suprantama) žmogaus gyvenimo įpatybęs ir/ar mėnesinių ciklą, arba laidą apie serijinius žudikus-maniakus. Kas? Ar tas statistinis pilietis, vakarais komentuojantis delfi.lt straipsnius? Nežinau ar tai gerai, bet stengsiuos daugiau nebežiūrėti TV. Nebent rodytų tikrai gerą filmą ir žinočiau, kad priėjimo prie interneto neturėsiu dar 2 mėnesius.

Kitas įdomus dalykas – pagaliau gavau siuntą iš DX. Visu pirma, siuntoj ne visas užsakymas. Matyt, vieno iš komponentų reikėjo ilgai laukt iš tiekėjų, toldėl atsiuntė tik dalį. Tai nėra bėda. Bėda yra tai, kad vietoj baterijos Lenovo 3000 serijos kompiuteriams, buvo įdėta baterija Sony kompiuteriui, kuri nei išvaizda, nei forma nepanaši į bateriją Lenovo kompiuteriams. Gerai, kad DX yra user-friendly ir turi sistemėlę, kuria reikia pasinaudot, kai taip nutinka (turbūt ne retas atvejis): įvedi visus numerius, nufotkini blogą prekę ir pakuotę, uploadini viską ir vsio, lauki atsakymo. Aišku, šis mano pozityvizmas yra paremtas tik pasitikėjimu kompanija iš Hong Kongo, todėl nesitebėkit, jei po kelių dienų šioje erdvėje skųsiuos, kad man nieko negrąžino, nepakeitė ir mano pinigai išmesti kaip į balą.

Vienišas Vilnius trečiadienio naktį

2009-09-30T22:53:00.002+02:00

So maybe tomorrow
I’ll find my way home

Skamba Stereophonics daina. Mindžioju vienišas naktinio Vilniaus gatves. Šį trečiadienį jos tokios vienišos, kad vienintelis girdimas garsas yra mano žingsnių aidas. Lėtai slenku link namų ir prieinų šiokį tokį gyvybės židinį. Tai visiems puikiai žinomas MacDonald’s – niekada nesenstanti visų laikų klasika. Galvoju ko galėčiau užkąsti: gal dvigubo mesainio kompleksą (vis dar nesuprantu, kodėl būtent šis žodis parinktas apibūdinti maisto rinkiniui) už minimalią kainą? Gal traškų ir itin nuodingą CBO? O gal ilgalaikį čempioną BigMac? Trumpam susimąstau apie frančizių privalumus ir nueinu toliau. Manęs niekada per daug netraukę iš tolo sklindantis prisvilusių riebalų kvapas (galėčiau lažintis, kad jis ten keičiamas maždaug kas pusmetį). Šaltoka, tenka paspartinti žingsnį. Priėjęs Lukiškių aikštę pamatau porelę su Carlsberg alaus buteliais. Pagalvoju apie šaltą alų iš šaldytuvo. Tamsus ir karamelinis, su lengva puta. Tokį galėčiau gerti be ilgesnių pertraukų. Mintyse įvertinu hedonizmo privalumus, trūkumų nerendu. Vistik, rytoj teks grįžti į darbą. Einu namo. Einu miegot.

Odė nesąmoningai kompetencijai

2009-09-24T20:23:00.001+02:00

Nuvalau apdulkėjusią klaviatūrą, prisėdu prie kompiuterio ir bandau mąstyti. Stop, negerai. Kas yra ką nors parašęs mąstydamas? Reikia atsipalaiduoti ir pasinerti į laisvų minčių pasaulį, kuriame nėra vietos apmąstymams, kuriame pakanka atsidurti tinkamoje vietoje, tinkamu metu ir istorija susidėlios savaime. Mąstymas kenkia. Be to, aas gi norėtų parašyti dar vieną “išmąstytą” Bibliją?! Taip ir maniau: tik pigūs ir tik trumpam įdomūs rašytojėliai, kultūros šiukšlininkai, pseudo-maištininkai ir seniai palaidoti į azartinius lošimus įjunkę rašytojai ant alaus bokalų padėkliukų.

Lėtai, bet užtikrintai pasineriu į naktį ir bandau įsiklausyti į naktinio miesto garsus. Cypiantys šviesoforai akliesiems bei kartas nuo karto aistringai grindinį pabučiuojančių padangų garsai susilieja į lėtą, beveik subkultūrinę, labai modernią simfoniją. Aidintys vienišo praeivio žingsniai prideda savotiškos pompastikos. Staiga įsijungia dar vienas instrumentas – vienas po kito palangę liečiantys vėsūs ir gaivūs lietaus lašai, pamažu užgožiantys kitus garsus, įsiveržiatys priekin ir negailestingai nepaliekantys galimybės atsigriebti. Lietus toks stiprus ir jausmingas, visiškai nesunku įsijausti į jo solinę partiją ir paliesti vėsą. Nereikia net užsimerkti. Kažkur pametu paskutinį miego grūdą ir regiu viliojantį nemigos šokį. Ji artinasi, aistringai jundindama menkai po rūbais paslėptus klubus. Ji visai šalia – regis, girdžiu jos širdies plakimą. Jaudulys nebevaldomas ir kiekvieną akimirką darosi vis sunkiau nepasiduoti vilioklei. Tačiau aš stipresnis ir priklausau tik jai vienintelei – audringai ir šaltai nakčiai. Užsimerkiu ir siekiu jos vėsaus kūno. Uodžiu jos gaivų kvapą ir pajuntu ore dvelkiančią ramybę. Prasideda mudviejų noktiurnas.

This Saturday

2009-09-12T11:47:00.002+02:00

Kavos puodelis visada praskaidrina rytą, net jei ir vakaras buvo leidžiamas užpildant savo raudonuosius kraujo kūnelius C2H5OH, pernešančius saldžiai intoksikuojančią medžiagą į smegenis. Net jei ir vakar buvai sutrikusios koordinacijos, sulėtėjusios reakcijos ir savisaugos jausmo. Nematau nei vieno trūkumo puodelyje juodos, galbūt juodesnės nei pats gyvenimas, kavos. Geriant puodelį juodos kavos reikia įdomios muzikos, kad kavos skonis išliktų burnoje ilgiau. Nuostabus aromatas ir ilgai išliekantis kartokas poskonis - duetas, verčiantis anksčiau ar vėliau išlipti iš lovos, atitraukti užuolaidas ir pasitikti dieną, skirtą nieko neveikimui.

Lietuvos geležinkelių marketingas

2009-09-07T15:02:00.001+02:00

Šį savaitgalį teko įsitikinti, kad LG marketingas yra visiškai vakarietiškas. Šiaip turbūt būčiau to niekada nepastebėjęs, tačiau teko šį sekmadienį į Vilnių važiuoti įdomiu maršrutu: Kaunas-Kaišiadorys-Vilnius.
Penktadienį keliavau iš Vilniaus į Kauną ir kaip visada sumokėjau 19.80 Lt. Gal ir nepigu, tačiau buvau jau pripratęs prie šios kainos. Sekmadienį 12:00 važiavau į Kaišiadoris ir po kelių valandų važiavau į Vilnių. Labai nustebau, kai pamačiau, kad bilieto kaina iš Kaišiadorių į Vilnių yra 14.60 Lt., nes už kelionę iš Kauno į Kaišiadoris sumokėjau 8.80 Lt. Suma gaunasi 23.40 Lt (3.6 Lt brangiau, nei tiesiai iš Kauno į Vilnių). Na ir kur teisybė? Atstumas juk tas pats. Atseit dar turiu mokėti kažkokius nesąmoningus susmirdusios stoties (ar, Kauno atveju, stoties nebuvimo) mokesčius? Kai pagalvoji, tai tikrai nėr už ką mokėt. Kad ir varganų 4 Lt…

Privalumai ir trūkumai

2009-09-05T17:21:00.005+02:00

O, žmonės. Gyvenime jų būna ne vienas ir ne du. Pažvelkime iš arčiau, kad ir į miegą: miegodami pailsiname savo nervų sistemą, pailsime patys, kartais netgi susapnuojame vieną kitą erotinį sapną kupiną įvairiausių nešvankių fantazijų, besislepiančių kažkur pasąmonės labirintuose, tačiau, jei pažvelgsime iš kitos pusės, pamatysime ir miego "teikiamus" (įdomu, kodėl visi sako "teikiami privalumai", tačiau niekas nesako "teikiami trūkumai"?) trūkumus: miegodami beveik pusę savo gyvenimo praleidžiame nieko neveikdami. Ir nieko neveikdami didžiąja, tiesiogine prasme! Kiek galėtume nudirbti, pasiekti, sukurti ar galų gale lygių pereiti (kalbant apie kokį nors beprasmį kompiuterinį žaidimą), jei tik nemiegotume. Tas pats ir kalbant apie maistą ar, netgi, kvėpavimą. Iš pažiūros visiškai normalu yra kvėpuoti, kadangi deguonis palaiko mūsų gyvybę, maitina mūsų mažąsias ląsteles ir padeda mums gyventi bei kasdien pasiekti naujų, dar neregėtų aukštumų. Tačiau kiekvienas įkvėpimas padeda mūsų organizme sukurti naujų, dar neregėtų bei nesukurtų, laisvųjų radikalų, kurie pažeidžia mūsų tas pačias mažąsias ląsteles ir taip sendina mus. Išvada visiškai paprasta ir visiems suprantama - jei nekvėpuosi - mirsi, o jei kvėpuosi - irgi mirsi. Tik vėliau. Ir, gali būti, žymiai skausmingiau. Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien apie privalumus ir trūkumus, teikiamus gyvenant Gedimino pr., prieš Seimą. Gyvendamas prieš Seimą niekada nepamirši svarbiausių Lietuvos Respublikos įvykių. Kad ir štai Baltijos kelio atminimas. Vieną ankstų šeštadienio rytą (apie 8.00 val.) gaminausi pusryčius ir staiga, lyg iš giedro dangaus, pasipylė motociklų gausmas ir po langais netrukus išsirikiavo gal 100 baikerių su odinėmis striukėmis ir barzdomis.
Išsirikiavo, pabuvo, sulaukė A. Valinsko (Didžiojo Ąžuolo) sveikinimų ir nurūko Baltijos keliu link Estijos. Džiugu, kad mano kambario langai nukreipti į kiemo pusę - bent jau negirdėčiau, jei vis dar miegočiau. O štai mano kambariokas buvo netikėtai pažadintas iš saldaus pagiringo miego ir teko jam, vargšui sausaburniui, eiti ieškoti kavos, pusryčių bei pamestų daiktų.
Ar kada nors pasakojau apie Rudolfą? Tikriausiai, ne, todėl užsiminsiu dabar. "Pas Rudolfą II" - taip vadinosi kavinė-baras, esantis visai netoli mūsų būto (skaičiuojant nuo buto iki kavinės-baro durų būtų apie 200 m.). Seniai jau buvo žinomas Rudolfas mums ir mes jam buvom žinomi. Gerdavome ten skaniausią alų mieste (čekiškas ir vokiškas, tamsus ir šviesus). Vasaros metu netgi akcijos buvo - 0.5 l bokalas čekiško "Kozel" kainavo 4 lt. Ir padavėją netgi turėjo, kuri mums patiko. Tik štai vieną dieną paaiškėjo, kad krizė šluoja viską be gailesčio. Krizė (galima taip pavadinti, galima). Ėmė ir užsidarė Rudolfas. Liko tik šis atminimo raštas-padėka. O kur dabar alų gerti? Alaus namuose, kur visada perpildyta ir neišeina prisėdus prie stalo susikalbėti? Submarine, kuris kvepia pačia pigiausia piguma ir socialinėmis atmatomis? Kur?

Ir štai ruduo ant nosies

2009-08-30T12:10:00.001+02:00

Visiškai netikėtai ir nelauktai vėl pradės kristi pageltę medžių lapai, mažos mergaitės eis į mokyklą prigasdintos mamyčių, kad gali būti išprievartautos už kiekvieno kampo, o aš turėsiu išsitraukti savo rudeninius rūbus ir pagaliau vėl galėsiu nešioti skrybėlę. Viskas lyg ir aišku, niekas lyg ir nepasikeitė, tačiau norėčiau pastebėti, kad tai viso labo iliuzija. Iš tiesų viskas pasikeitė: aš pasenau (matyti iš raukšlių po akimis, galit patys pažiūrėt), baigiau mokslus ir šiemet jų nebetęsiu. Taigi, galima sakyti, kad pirmą kartą per 16 metų man nebereikės eiti į mokyklą. Ir rugsėjo pirmąją galėsiu švęsti laisvai, be keistai trikdančių minčių, kad rytoj į paskaitas. Štai taip. O ta proga, kad visgi esu fizikas su bakalauro diplomu (tiesa, gal čia kiek per stipriai giriuosi, tačiau tas diplomas iš ties stovi pas mane lentynoje, įrėmintas į antikvarinį rėmelį paauksuotais kraštais), skiriu jums šį anekdotą (versti į lietuvių kalbą būtų mažų mažiausiai pasityčiojimas iš puikaus anekdoto):

Two atoms are walking down the street together. The first atom turns and says, "Hey, you just stole an electron from me!"
"Are you sure?" asks the second atom.
To which the first atom replies, "Yeah, I'm positive!"

Medžių lapai

2009-08-16T23:23:00.001+03:00

Bobų papai.

Žmogus-kupra

2009-08-15T22:38:00.001+03:00

Šį kartą pristatau jums vienintelį ir nepakartojamą – žmogų kuprą! Jis yra visiškai paprastas žmogus, tačiau turi nepaprastą kuprą, kuria leisiu pasigrožėti ir jums:

Punk-Rock

2009-08-12T14:49:00.004+03:00

Tikrasis punk-rockas vis dėl to yra štai čia:

Kas išdrįs paneigti?

Moving is hard to do

2009-08-10T22:32:00.001+03:00

Po ketverių metų pirmą kartą gyvenime persikėliau iš vienos gyvenamosios vietos į kitą (neskaitant persikėlimo iš vieno bendrabučio kambario į kitą). Šiuo metu gyvenu kažkur centre, pro langus matau seimo rūmus ir po ilgo laiko turiu savo “private space”, kas yra kiek neįprasta ir keista.
Ypač juokinga tai, kad prieš keturis metus atvažiavau su viena kuprine ir vienu dideliu sportiniu krepšiu (tokiu, kokie buvo populiarūs pirmaisiais nepriklausomybės metais, su niekada negirdėtais brandais, bet neįtikėtinai tvirti). Dabar vos užteko golfo universalo bagažinės + galinių sėdinių. Pirmoji kraustymosi savaitė buvo užlieta alkoholiu, antroji ne tiek daug, tačiau irgi nebuvo blaivininkų svajonė.
Pirmosios savaitės buvo itin sunkios dėl interneto nebuvimo. Iš tiesų nelabai yra kas veikti be interneto. Žaisti kompiuterinius žaidimus greitai atsibosta. Gerai, kad bent jau knygas pakėliau ir pavarčiau. Kai kurias netgi paskaičiau.
Gaila, tačiau šviesolaidžiai iki mūsų neateina, Zebra siūlo savo aDSL už 130+ lt per mėnesį (įsipareigojant metams), tad beliko viena logiška išeitis: WiMAX (Lietuvoj ganėtinai naujas išradimas, platinamas Lietuvos Radijos ir Televizijos Centro, plačiau: www.mezon.lt). Upload’as apie 2Mbps, Download’as apie 10Mbps, ant trijų dalinamės naudodami ad-hoc computer-to-computer tinklu. Viskas veikia, ryšys tenkina, vartyti puslapiams užtenka, parsisiųsti torrent’ams irgi. Gyvenimas nėra toks blogas, kai turi internetą ir savo kambarį, patikėkit manim…

Lenkija

2009-06-21T15:00:00.001+03:00

Negaliu pats tuo patikėti ir panašu, kad dar ilgai negalėsiu atsigauti nuo patirto šoko. Ilgai žadėjau gerbiamam tėvui G. Jankauskui, kad nuvešiu jį į Lenkiją, tačiau nesitikėjau, kad žodis pagaliau taps kūnu ir aš tikrai atsidursiu Lenkijoje. Bet tai įvyko… Ir man neliūdna. Čia pigus alus, pigus maistas, daug priebalsių ir rėkiančių žmonių.

Esu 38 Lubuskie kino festivalyje. Čia kas dieną bus rodoma po 1000 filmų lenkiškai/rusiškai/islandiškai/angliškai/lietuviškai ir visaip kaip kitaip. Turiu vardinę kortelę, su kuria galėsiu įeiti į bet kurį kino filmą nemokamai, turiu dienpinigių, atspausdintų ant paprasto spalvoto popieriaus, paprastu lazeriniu spausdintuvu ir susegų paprasta sąvaržėle. Turiu LLF maikutę ir daug programėlių. Tikiuosi neturėti daug pagirių, nes alaus nusimato daug.

The end.

2009-06-10T16:10:00.001+03:00

Viskas gyvenime, kaip ir pats gyvenimas, kada nors pasibaigia. Dažniausiai neplanuotai ir su trenksmu. Kaip kad paskutiniai mokslo metai. Ir kas būtų pagalvojęs? Niekas.

Baigėsi sesija. Baigėsi mokslai. Baigėsi darbų krūva. Baigėsi kiti papildomi darbai, prie kurių praleisdavau nemigos naktis. Ir dienas. Kažkaip net nejauku. Regis, paskutinius 16 metų mokiausi ir, regis, tai yra vienintelis dalykas, ką aš vis dar sugebu. Ir staiga viskas baigiasi. Lieka tik tuštuma ir mintys apie tolimesnį mokslą. Taip sakant, kartą paragavęs, negali sustot.

Sesija. (ne)paskutinė?

2009-06-01T21:25:00.001+03:00

Kaip, tikriausiai, pastebėjo dar gūdžiojo neolito gyventojai, laikas eina viena kryptim. Aš, kad ir kaip būtų keista ar neįtikėtina, irgi paklūstu šiam fantasmagoriškam fenomenui (e.g. aš irgi senstu). Taip jau susiklostė gyvenimas, kad esu šiuo metu ketvirtame kurse, visai ant baigimo ribos – jau rytoj paaiškės kiek vertas, jei apskritai ko nors vertas, mano darbas. Nori nenori, tačiau tokiais didžiais gyvenimo momentais esi priverstas daugiau ar mažiau susimąstyti apie savo praeitį, pagalvoti ką esi pasiekęs ar kas nusimato ateityje. Siekiant prisiminti praeitį, pakanka pasinaudoti paieškos funkcija ir jau turime rezultatus: 2006-12-24, 2006-12-27, 2007-01-07, 2007-01-08, 2007-02-06, 2007-05-08, 2008-01-10, 2008-06-16, 2008-06-21. Džiugu, kad sesija baigiasi. Dievaž, jei turėčiau bent kažkiek galios, pasirūpinčiau, kad kiekvienas žmogus patirtų sesiją, kadangi tik po sesijos gali pamatyti, kad pasenai. Joks kitas įvykis mano gyvenime nepasendino manęs visais metais per viso labo vieną mėnesį. Tačiau, kaip sako sena liaudies patarlė: “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą”, tad stengiuosi per daug nesijaudinti dėl prarastų metų, kadangi keturi metai fizikos fakultete davė šį bei tą (mažų mažiausiai padarė mane socialiai sudėtinga asmenybe, nesugebančia atvirai nereikšti neapykantos bet kokiam gyvam ar negyvam daiktui). O kaip sako sena patarlė iš TV reklamos: “kartą paragavęs – negali sustot”. Tai irgi, iš dalies, tiesa, kadangi turiu labai tamsių minčių apie mokslų tęsimą. Vėl fizikos fakultete. Šis noras galbūt kiek sarkastiškas ar net mažumėle makabriškas, tačiau kas gi iš tiesų gali atsisakyti dar vieno traškučio?
Įrašysiu šį postą į virtualių Eliziejaus laukų platybes tik tam, kad dar po ketverių metų galėčiau grįžti čia ir pažvelgti koks kadais buvau lengvabūdiškas, nebrandus ir nenuovokus.

Šūdinumo veiksniai

2009-04-28T03:52:00.002+03:00

Ne veltui jau kelinta diena savo skype langelyje, kuriame galima įrašyti įvairias protingas ir labai svarbias mintis arba nuorodas į labai naudingus puslapius internete, esu įrašęs įspūdingą paties sugalvotą pleonazmą "Šūdų šūdai šūdininiausi". Iš tikrųjų, tai yra truputėli nelogiška, kadangi šudas iš esmės jau yra maksimaliai šudinas ir negali būti daugiau arba - įsidėmėkite - mažiau šudinas. O visa kita, kaip sako sena rusų patarlė yra myžalai.
Tikiuosi po pirmosios pastraipos vis dar neišjungėte naršyklės lango ir esate su manimi, nes situacija tuoj pat pagerės. Norėčiau priminti visiems (jei kas nors, neduokdie, užmiršo arba, dar blogiau, išvis nežino) apie nuostabųjį animuotą serialą "Family Guy". Kaip visada sakiau: "Tikras degradas per gyvenimą turi padaryti tris dalykus: peržiūrėti visas "Family Guy" serijas". Mane žavi ne tiek pats serialas, kiek galimybė prisigalvoti įvairiausių dalykų apie jo kūrėjus, tokių kaip: ką jie uosto? ar tarp jų yra bent viena transvestitė-nimfomanė? ar tikrai serialo tėvas Seth MacFarlene į savo kavą visada pilą viskio? per kiek laiko išprotėčiau dirbdamas toje kompanijoje? ir pan.
Sekmės.

Apokalipsė artėja

2009-04-13T19:55:00.004+02:00

Nors gal visai ir neartėja niekas, tiesiog man dabar yra sunkus metas. Ketvirto kurso pabaiga, bakalaurinis darbas, kuris pats nesidaro, krūva laboratorinių darbų, darbai ir visa kita našta, kuri slegia mano gležnus pečius, kuria labai tamsios ateities vaizdinius ir apokaliptines nuotaikas mano smegenyse. Nemanau, kad galiu ką nors pakeisti... Mat, jau visą gyvenimą gyvenu žvelgdamas į ateitį be užtikrintumo jausmo, tarsi žvelgdamas į tamsų skersgatvį kur nors savanorių gatvės pabaigoje, prie Gerosios Vilties žiedo. Tačiau, gyvenimas tęsiasi ir, po geros pertraukos, sugalvojau prisėsti dar kartą prie mūsų seno gero blogo bei pamaitinti jį savo švelniu it šilkinis kūdikio užpakaliukas prisilietimu. Taigi...
Visai neseniai, regis, lankėmės McDonald's restorane (kad ir kaip keistai skambėtų žodis "restoranas", einantis po žodžio McDonald's), kuriame mano kolegos įvykdė jau senai apgalvotą ir sustyguotą planą. Planas yra toks (išdėliosiu eilės tvarka, papunkčiui, kad būtų lengviau suprast):
1. Vienas iš kolegų (pavadinkime jį Kolega X, arba tiesiog X) siekia sutaupyti šiuo nestabilios ekonomikos metu;
2. Antrasis kolega (pavadinkime jį Kolega Y, arba tiesiog Y) nevengia išleisti vieną kitą litą nesveikam maistui;
3. Kolega Y labai mėgsta mėsą;
4. Kolega X irgi mėgsta mėsą, tačiau jam svarbu yra pavalgyti;
5. Kolegos X ir Y nusiperka 2 ir 1 mėsainį (paprastą, po 2,5Lt akcijos metu) atitinkamai;
6. Kolega Y pasiima apatines bandelės dalis su mėsa, iš dviejų mėsainių padaro vieną mėsainį su dviem mėsos paploteliais, kurie iš abiejų šonų prispausti apatinėmis bandėlės pusėmis;
7. Kolega X tuo tarpu iš savo paprasto mėsainio padaro mėsainį su dviguba bandele, t.y. apkloja turimą mėsainį bandelėmis iš kolegos Y.
8. Gaunasi štai kas:
Abu kolegos patenkinti: Kolega Y, kuris šiaip ar taip dažniausiai suvalgo antrą bandelės pusė tik 1 iš 3 kartų, atidavė šias "liekanas" kolegai X, kuris, siekdamas sutaupyti, pasidarė dvigubos bandelės mėsainį. Tą vakarą jaučiausi galįs atsistoti ir išpūtęs krūtinę pasakyti: "Ekonomika - o ką tu į tai?!", tačiau nepasakiau, nes pabijojau, kad ekonomika gali mane nubausti ir bankas man neišduos kreditinės kortelės.

Po tokio linksmo pasakojimo apie taupymą McDonald's, regis, daugiau nieko geresnio ir nebegalėčiau pasakyti, tačiau tai netiesa! Norėčiau prisipažinti, kad kartais niežti rankas nufotografuoti kokį nors nieko neįtariantį miestietį ir apkalbėti jį virtualioje erdvėje, tačiau dar nebuvau išdrįsęs įvykdyti tokios avantiūros. Iki vieno vakaro, kuomet važiavau viešuoju transportu namo. Pamačiau sėdinčia moteriškę, dėvinčią įdomius sovietinio stiliaus drabužius, prie kurių ji derino gan modernius akinius raginiais rėmeliais. Žinia, nesu stiliaus ekspertas ir negaliu juoktis iš žmonių aprangos bei aksesuarų, tačiau tą kartą tiesiog neišlaikiau. Mat, moteriškė, derinanti sovietiško stiliaus drabužius prie modernių akinių raginiais rėmeliais bandė priderinti gal 8 (tingėjau skaičiuoti visus) tarybinio stiliaus pagyvenusios moteriškės žiedus su įvairių spalvų nupoliruotais akmenėliais, kaulais ir kitais akį traukiančiais daikteliais. Vaizdas toks:
Žinoma, galbūt daugelis palaikysite mane neisveikų pažiūrų šovinistine kiaule, linkusia į fašizmą, tačiau pažiūrėkite į nuotrauką dar kartą. Ar jums tikrai nebūtų sunku išlaikyti rimtą veidą, jei būtumėt įmonės direktorius ir tokia moteris, atėjusi į pokalbį dėl darbo, pasakotų apie savo privalumus ir trūkumus? Ar jums neatsiprašytumėte tos moters ir nepaliktumėte jos ramybėje, jei būtumėte vagis, sumanęs pasipelnytį iš bejėgio žmogaus? Ar galėtumetė ramia sąžinė eiti miegoti, jei jūsų guliašas būtų pagamintas iš mėsos, kurią jums pasvėrė ir atidavė niūraus veido P.C. Maxima mėsininkė, kuri gali būti ši moteris, mėgstanti pseudo-prabangius žiedus?

Ir jei bandyčiau apibendrinti šį postą - koks būtų moralas? Taupyk pinigus ir būsi laimingas? Ekonomikos svyravimai nepalauš stiprios valios žmonių? Ne. Moralo šioje istorijoje nėra. Kaip ir paslėptų minčių, tad prašome neinterpretuoti ir nepriekaištauti man dėl mano nesveikų pažiūrų šovinistinės kiaulės, linkusios į fašizmą gyvenimo būdo.

Tai artėja!

2009-03-12T19:53:00.004+02:00

Kaip ir kievienais metais nuo 1969 metų, šiemet irgi turėtų įvykti kiekvieno fiziko ir kiekvieno žmogaus, prijaučiančio fizikai, gerbiama ir mylima šventė - FiDi. Šiuo metu vyksta daug daug daug daug daug daug diskusijų apie tai kas yra (turėtų būti) teisinga ir kaip kas turėtų būti daroma. Kaip pasakė garsus visuomenės veikėjas - "Diskusijoje gimsta tiesa". Savaime suprantama, juda ir darbai, kurie atėjus laikui pavirs į nuostabią kiekvieno pavasario konglomeraciją-FiDi. Kiekvienais metais, pagal tradiciją, FiDi vyksta pirmąjį balandžio šeštadienį (nebent dėl itin svarbių priežasčių data yra nukeliama, tačiau tai įvyksta labai retai), kuris šiemet bus balandžio ketvirtąją dieną.
Jei netyčia pirmą kartą užklydai į šį blogą ir perskaitei šį postą - nesidrovėk ir ateik. Balandžio 4 dieną nuo pat ryto vyks kažkas prie fizikos fakulteto (saulėtekio al. 9), vėliau persikels prie VU centrinių rūmų ir galiausiai nuvilnys į Sporto Rūmus. Norėčiau tikėti, kad nepasigailėsi!

Gyvenimas po sekmadienio

2009-03-09T16:09:00.001+02:00

Mondays are the potholes in the road of life. - Tom Wilson

Kiekvieną pirmadienį būna sunku atsikelti – tai yra universali pasaulio taisyklė. Pirmadienis yra tarsi bausmė, kuria siekiama priminti eiliniam žmogui jo vietą pasaulyje. Tiesa, pirmadienis – tai tik paprastas pavadinimas, etiketė… Mat, kartais pirmadieniai prasideda kitą savaitės dieną (jei, tarkime, pirmadienis yra valstybinė šventė). Tačiau efektas yra toks pat. Skausmas, liūdesys ir vidinės ašaros. Apsirengi, pasiruoši ir keliauji į darbą, pamokas, paskaitas ar bet kur kitur. Net sėdėdamas namuose ir nieko doro neveikdamas vienaip ar kitaip pajusi, kad atėjo pirmadienis.
Taigi, padėjęs savo dvasios nuoskaudas ant elektroninio popieriaus galiu grįžti prie to, ką moku geriausiai – šūdų. Šis savaitgalis buvo kaip niekad nuobodus ir nesuvokiamai šūdinas. Šeštadienį aplankėme Avižienius, kur gaminamas potato gun’as ir remontuojamas (jau daugelį metų iš eilės) Dinas Zauras. Pamatęs nuo Kalėdų neskustą Donato Meškausko veidą išsigandau ir norėjau kuo greičiau dingti iš ten. Gerai, kad visas apsilankymas truko vos 20-30 minučių ir nespėjau absorbuoti visos depresyvios nuotaikos tvyrančios ore (depresyvi nuotaika buvo blynų tešlos tirštumo). Likusį vakarą žiūrėjau serialą The Mentalist.
Jei kas dar nematėte – siūlau pažiūrėti. Ganėtinai intriguojantis ir įdomus. Šiaip ar serialas įdomus ar ne galima nuspręsti pažiūrėjus Pilot episode. Gerai, kad sekmadienio vakaras atėjo pakankamai greitai. Sekmadienio vakarais žaidžio krepšini su kolegomis ir šiaip verslo partneriais, jei galima taip pavadinti…
Ir štai – po visų siaubingų ir visai neblogų prisiminimų – sėdžiu sau prie mūsų (nors dabar jau labiau mano) blogo ir teršiu kibereterį. Teršiau, teršiu ir teršiu.

Popietiniai pašnekesiai

2009-03-05T14:07:00.003+02:00

Šiandien po pietų, tik grįžęs į darbovietę, prisijungiau prie kavos kambarėlyje pietavusių kolegų, kurie diskutavo apie naminiu gyvūnus, kuriuos kada nors laikė/augino. Po vieno kolegos pasisakymo apie jo augintines papūgas aš pagalvojau, kad iš tikrųjų papūgų intelektą galima išnaudoti dviem vienas už kitą efektyvesniais ir įspūdingesniais būdais:

1) išmokinti papūgą spręsti diferencialines lygtis, kad nereikėtų naudoti savo smegenų darbo šiam mechaniniam darbui ir tuo metu, kai tavo papūga ieško atsakymo, gali veikti ką nors žymiai naudingesnio sau (pavyzdžiui, skaityti kokį linksmesnį straipsnelį ar karpytis nagus);

2) išmokinti papūgą iškapoti žmonėms akis, tačiau ne bet kuriems, o tik tiems, kuriems liepsi. Tokiu atveju papūga galėtu nuolat keliauti su savo šeimininku (jam ant peties, žinoma), ižeidinėti vyresnio amžiaus žmones ir, jei šeimininką kas nors užpultų, kapoti akis. Tokiu būdu šeimininkas būtų ne tik nuolat saugus, bet kartu ir itin linkmas (greičiau linksminantis) žmogus.

Tada nusprendžiau, kad turėti papūgą, kuri moka vieną iš šių triukų būtų puiku, tačiau turėti papūgą, kuri mokėtu abu triukus būtų tobula. Protinga ir šmaikšti papūga, nuolatinė vienišo miesto kaubojaus kompanionė ir pagalbininkė kovoje su neteisybe (ir vyresnio amžiaus žmonėmis).

Apžvalgėlė

2009-03-03T23:53:00.001+02:00

Gyvenimas, kaip žinia, kartais atrodo keistas, šmaikštus ir netgi negailestingas. Štai kad ir šioje nuotraukoje:
Pripažinkite – turite minčių, jog šiame indelyje yra myžalai. Ar bent jau kas nors panašiai šlykštaus. Iš tiesų tai Rodamino 6G tirpalas (0,018M koncentracijos), kurį naudojau savo kursiniame darbe. Tiesa, gal kiek šmaikščiau atrodo indas, kuriame šis tirpalas buvo sumaišytas:
Jau geriau, ar ne? Taip, aš irgi pamaniau, kad krienų indelį verta naudoti dėl kelių priežasčių: 1 – šmaikštu, 2 – daugiau indų nebuvo po ranka, 3 – bus ką įdėti į blogą, nes šiaip ar taip čia tik šūdus beigi myžalus dedam.
Taigi, o kas gyvenime gali būti šmaikščiau už Rodamino 6G tirpalą? Pagalvojau, kad gan šmaikščiai atrodo graikinių kentaurų vytintas kumpis “Iki” prekybos centre:
Gaila, kad brangūs zarazos… Turbūt reti. Vistik, prieš kelis tūkstantmečius gyveno. Jei iš vis gyveno. Ar kas nors girdėjo istorijų kaip žodis pavirsta materija? Ar tai galetų būti pirmas žmonijai žinomas praktinis pritaikymas? Aišku, įdomiau būtu prikelti Jėzų, tačiau pirmam kartui pakaks ir tąsios kentaurų mėsos.
Vakar visai šmaikštus juokas pasirodė Leo LT kompanijos nenoras dėl pasidižiavimo ar dėl kitų priežasčių naudotis Proofing Tools:
Taip, taip, visi darome klaidų ir neabėjoju, kad ne vienas skeptikas galėtų rasti bent 3 klaidas šiame poste, tačiau aš galiu pasiteisinti tuo, kad mano posto neskaito po 5000 žmonių kasdiens (mat, maxima nedidukė pasitaikė).

Na, o žiauru ir negailestinga iš gyvenimo pusės yra tai, kad dabar jaučiuosi gerokai persivalgęs. Galėjau jau senokai eiti miegoti, tačiau negaliu nustot galvojęs apie kokį nors artimesnį/intymesnį susitikimą su draugu tualetu. Aišku, dažnas skeptikas puls tokiais komentarais kaip “pats kaltas” ir panašiai, tačiau pagalvok, drauge skeptike: “Ar tikrai nori būti atsakingas už viską kas tau nutinka?”. Dabar pagalvok dar kartą. Dar nesakyk nieko ir paslėpk tą kreivą vienpusį šypsnį. Įkvėpk. Ir atsakyk. Geriausiai būtų, kad atsakytum sau, nes man tavo atsakymas yra neįdomus.

Antradienis - dar ne savaitgalis!

2009-02-25T15:41:00.003+02:00

Šiandien sužinojau, kad antradienį vaikščioti po barus geriant 6 rūšių skirtingus gėrimus, viską užbaigiant tekilos šotais, nėra gera idėja, kai trečiadienį reikia į darbą, o savaitgalis dar toli. Taip išmokau vieną svarbią ir skaudžią gyvenimo pamoką - negerk sekmadienį, pirmadienį, antradienį ir trečiadienį, jei neatostogauji.

Svoris

2009-02-18T16:48:00.003+02:00

Šiandien padariau eksperimentą - pasisvėriau du kartus. Prieš pietus ir kelios valandos po pietų. Situacija tokia:
Prieš pietus - 90,2 Kg
Po pietų - 92,4 Kg
Aiškiai matome, kad svorio skirtumas Δs = 2,2 Kg. Kaip žinia, per pietus 2 Kg suvalgyti negali niekas. O 2 puodeliai kavos taip pat nesveria daugiau 300 gramų. Reiškia mano organizmas veikia stiprinimo režimu. Aišku, stiprinimo koeficientas nedidelis, tačiau įdėjus kažkiek maisto, svoris padidės truputėlį daugiau, nei maisto masė. Įdomu!
Idėja kitam eksperimentui: pažiūrėti kaip suvalgytas maistas įtakoja svorį long term.

Dr.

2009-02-04T11:21:00.001+02:00

'I hope that when I die, people say about me, 'Boy, that guy sure owed me a lot of money.'
- Jack Handey

ši frazė mano fidi pašto pirmąjame puslapyje priminė Daktarą.

Kurvanizacija!

2009-01-19T22:11:00.002+02:00

Pagalvojau šiandien... Visi kalba apie globalizaciją, urbanizaciją, degeneraciją, vulkanizaciją ir kitas acijas. O kodėl negali būti Lietuvoje įvykdyta kurvanizacija? Paaiškinsiu plačiau: importuotų iš Lenkijos pakelės gėlelių ir patalpintų jas kur nors prie stoties dideliam pastate (Panorama Hotel tam tinka, ten kava labai neskani). Vat. Ir nebeliktų Vilniaus gatvėse visokių ten mergaičių už pinigų sumas nuo 5 iki 15 lt ir visokių LPL. Būtū lenkiškos kokybės moterys nuolat tikrinamos ir kainuotų fiksuotą kainą - 25,49 Lt už 29 minutes. Čia kad patogiau būtų skaičiuot. Visi galvoja, kad patogiau apvalius skaičius skaičiuot, bet pvz prekybos centruose tai niekada nebūna apvalios sumos, tik su .99 pabaigoje. Taip yra todėl, kad žmogui iš tikrųjų lengviau skaičiuoti sumas, kurios yra ne apvalios, o su skaičiumi 9 pabaigoje!!!!
Vat, tai grįžtame prie importo. Tai būtų vieta, kur niekas nedraustų eiti ir policija būtų laiminga dėl švaresnių gatvių, ir lietuvos (vilniaus) vyrai būtų laimingesni, nes žinotų, kad kiša savo penius į švarias ir egzotiškas moteris! Iš lenkijos!!!

Nauji metai!

2009-01-08T23:00:00.002+02:00

Sveikindamas visus su naujaisiais 2009-aisiai metais norėčiau paskelbti, kad nuo šiol prašome mane vadinti TomTomu! Neklauskite kas, kaip ir kodėl, tiesiog prisitaikykite prie pokyčių.

Dar norėčiau pasakyti, kad smagu, kai į Lietuvą grįžta tikra žiema su tikru sniegu ir tikru šalčiu. Neskaitant visų bomžams amputuojamų nušalusių galūnių, galime džiaugtis, kad gyvename truputėlį šiauriau ir galime džiaugtis ne tik vasara, bet ir žiema. Ir tuo pereinamuoju laikotarpiu, kai sniegas lėtai lėtai nutirpsta ir tada aplinkos inžinieriai jį sukasa į didelius pilkus kalnus šaligatviuose, kur jie dar ilgai ilgai stūkso niekeno neliečiami ir laukia paskutiniosios. Kartais iki pat medžių sužaliavimo.

Penktadienis darbe

2008-12-12T14:41:00.003+02:00

Norėčiau pasakyti, kad mano darbas yra mažų mažiausiai tobulas. Šios dienos vaizdelis:

Kas tai?!

2008-12-10T16:29:00.002+02:00

Atsiprašymas

2008-12-01T15:20:00.002+02:00

Labai labai noriu visų atsiprašyti dėl to, kad penktadienį išlaikiau 2 kurso 2 semestro egzaminą (elektronikos pagrindai) ir dabar oficialiai (100%) esu ketvirtakursis.

Deja, iš mokslinės pusės esu nebe toks ir didelis degradas kaip iki penktadienio.

Ekoniminė krizė: kavos nepriteklius

2008-11-24T10:19:00.002+02:00

šiandien mano darbe pirmą kartą pasijuto ekonominė krizė. pritrūko kavos ir teko atplėšti kavą, skirta netikėtoms aplinkybėms. aš visiškai nejuokauju... kaip įrodymą pateikiu fotonuotrauką (prašome nekreipti į spaustuvės klaidas).

šukuosena

2008-10-28T23:42:00.002+02:00

šiandien supratau, kad lietuva yra didi pyderų šalis. tik pasikeisk šukuoseną ir iškart gausi bent aštuonis akmenis į savo daržą. o kas būtų, jei kada sugalvočiau pasivaikščioti su kiltu? spėju, likčiau be kiaušų.

Ekonominė krizė

2008-10-22T00:06:00.000+02:00

pasijautė ir mūsų šalyje. tarkim, mūsų darbinėje valgykloje, kotletas pabrango nuo 5.26 iki 5.38. ir aš net bijau pagalvoti, kas laukia ateityje!

Erotiniai sapnai

2008-08-29T23:45:00.003+02:00

Paklauskite saves: kiek zemai turi pulti zmogus, jei miegodamas su mergina jis prabudes ja nustumia ir sako "Simai, gali atsip*st?"

As atsiprasau

Vasara!

2008-07-06T17:22:00.003+03:00

Taigi, pagaliau po paskutinio egzamino (kuris buvo liepos 1 dieną) ir po keturių dienų sunkaus gėrimo, traumų (tiek fizinių, tiek psichologinių) mano intoksikuotam organizmui reikia pailsėti. Skelbiu vasarą - sau, Jums, Ratui su jo panele F ir d-lygai. Tikiuosi nepamiršti šios nuostabiai puikios virtualios vietos ir sugrįžti prie jos kartas nuo karto rudeniop. Tikiuosi Jums (t.y. Viktorijai, Skaistei ir Živilei) patiko skaityti šiuos postus ir tikiuosi Jūs ir toliau sudarysite mūsų gausų 3 skaitytojų ratą. Ačiū Jums visiems. Ir labiausiai ačiū man, kad egzistuoju, kad gyenu ir kad esu toks nuostabiai puikus žmogus.

1932

2008-06-24T21:16:00.002+03:00

Gerai, kartais tenka pripažinti, kad gyvename ne taip jau prastai ir kad praeityje tikrai buvo prasčiau. Daug prasčiau.

Tamsios dienos

2008-06-21T17:09:00.002+03:00

Gerai, tai va, sesija ratui jau senokai pasibaigė (tik 1 skola!!!! sveikinimai ir plojimai), o man jau gerokai įsibėgėjo. Liko dar 3 egzaminai!!!! viskas einasi šiek tiek geriau, nei tikėjausi.

Dienos pastaruoju metu darosi pilkos - lietus ir debesys. tamsūs debesys. vakar ramiai sau sėdėjau prie ežero, kai staiga lyg iš niekur pradėjo lyti kaip iš kibiro. namo grįžau kiaurai permirkęs. kiaurai.

Jeigu įkurčiau grupę, ji vadintųsi "Dark Days" ir grotų sunkią elektroninę muziką. Būtų kažkas panašaus į acid experimental paranoid idm. visai kaip ankstyvieji Aphex Twin darbai :D

dar viena sesija

2008-06-16T22:12:00.002+03:00

Liudas kątik paklausė: "Ar pasaulyje nebeliko degradų?" po to, kai aš jam pasakiau, kad d-lygoje nieko gero nevyksta. Degradų liko, Liudai, tačiau jie nebesilanko šioje skyleje, kuri buvo sukurta prieš daugiau nei metus. Visi (ir sakydamas visi, turiu omenyje mažiausiai 5 vnt.) mano blogai yra anksčiau ar vėliau apleidžiami. Suprantama, kartas nuo karto ten sugrįžtu, apžiūriu ir išeinu. Aš manau, kad panašiai elgčiausi ir su savo nesantuokiniais vaikais. Turbūt. Bet dabar ne apie tai.

Taigi, dar viena sesija. Šiaip studento gyvenimas tik apie jas ir sukasi, todėl patogu šį gyvenimą įsivaizduoti kaip apskritimą. Įsivaizduokite, tarkime, koordinačių sistemą. Dekarto. Taip, tą, kur dar mokyklos sąsiuvinyje nubraižote du per vidurį susikertančius brūkšnius. Ir dabar nupieškime šioje sistemoje apskritimą. Jo centras - tebūnie koordinačių sistemos pradžia (0;0). Taigi, dabar toje vietoje, kur apskritimas kertą abcisių ašį (turbūt net Liudui aišku, kad tokių taškų bus du) padėkime po taškiuką. Čia bus sesijos. Ir tarkime, kad gyvenimas eina pagal laikrodžio rodyklę, tad teigiamoje abcisių ašies dalyje turėsime žiemos sesiją, o neigiamoje - pavasario. Ir sukamės taip ratu. Bent 4 metus, tai iš viso bent 8 kartus kertame abcisių ašį. Tik, prašau, nesusidarykite iliuzijos, kad pavasario sesija yra lengvesnė, nes, mat, prie jos lengviau prisiridenti. Tai tik matematinė aproksimacija, iš tiesų visos sesijos yra vienodai sunkios. Optimistai sakytų vienodai lengvos, tačiau mes juk nenorime būti optimistai, tiesa? Bet šiaip dabar irgi ne apie tai.

Nors gal ir apie tai. Šiuo metu turiu 3 skolas ir 1 neatsiskaitytą egzaminą (taip rašo mano virtualioje studento knygelėje). Taigi, gyvenimas nėra linksmas. Šiandien. Rytoj irgi nebus linksmas, todėl ta proga noriu pacituoti:

"Today is just one of those days the sun comes ot to really humiliate you." - Chuck Palahniuk, Survivor.

Tai va. Tokia yra gyvenimo tiesa.

O daktaras Mindaugas jau baigė universitetą, iš diplominio darbo gavo aštuonis (8) balus ir dabar bus diplomuotas nehabilituotas daktaras Mindaugas. Ta proga jis nusipirko Apple MacBook, kuris jau spėjo porąkart užlūžti, su juo kontaktuoti tinklu praktiškai neįmanoma o World of Warcraft mac versiją rasti sunku kaip grybą ant asfalto. Ta proga man atrodo, kad iš tiesų, po ta gražia skūra (visi žino tą nuostabiai baltą sterilią macbookų spalvą) slepiasi dar vienas velniukas.
Vat.

Tai tiek. Linkiu visiems geros likusios sesijos!

Pasiulymas vasarai!

2008-05-29T20:47:00.002+03:00

Visai neseniai sužinojom apie nerealų festivalį, vykstantį Lenkijoje kiekvienais metais nuo šiemet. Jis vyksta kaimelyje 60 km nuo Wroclav ir jo pavadinimas yra "Pneumatinis lenkas"!
Jau dabar kritikai negaili gerų žodžių apie šį festivalį ir jo simbolį - pneumatinį lenką, kuris nedaug kuom skiriasi nuo tikro. Siūlau pasidomėti. www.pneumatny-polak.com.pl

šiaip dabar esu ispanijoj ir mes labai bijom, kad mus gali išprievartauti, todėl sugalvojom, kad tokiu atveju reikėtų šaukti "help, caballeros on caballeros", nes mes nemokam ispaniškai, o ispanijoj niekas nemoka angliškai. vat. ir Ųdra šiandien atidarinėdamas konservą apsitaškė.

Bėgimas į Europą!

2008-05-24T09:01:00.002+03:00

šiandien mes su Ratu ir daktaru Mindaugu bėgame į Europą!!!
http://www.hanner.lt/begimas/
štai čia galite pasižiūrėti :D palinkėkit mums sekmės! arba nesekmės, jei labai nemėgstate mūsų.

liūdnasis šestadienis

2008-05-10T22:21:00.001+03:00

nėra nieko. nei skypėje, nei telefone. visi užsiėmę savo savaitgalio veikla. o aš turiu sėdėti vienas prie kompo ir gerti alų, kurio liko tiek nedaug! kodėl aš toks vienišas?!?!?!?!

degradadienis!

2008-05-10T15:56:00.002+03:00

siūlau nacionaliniu mastu paskelbti dar vieną šaunią šventę - degradadienį! reikėtų padaryti, kad šventė būtų, pvz, kiekvienų metų trečią gegužės ketvirtadienį, kad valstybė padarytų dar vieną ilgą savaitgalį!!! juk, iš tiesų, kai sugrįžta į mūsų žemelę pavasaris, taip norisi kuo daugiau nieko neveikti ir tik gerėtis oru bei trumpėjančiais sijonais!

5500

2008-04-30T21:36:00.002+03:00

šiandien užmečiau akį į mūsų skaitliuką - jis prisuko 5500! tai reiškia, kad aš, ratas ir dar trys žmonės šį puslapį atidarė bent po 1100 kartų!!! šaunuoliai.
tačiau, deja, šiandien yra ir blogų žinių.. vakar mirė Albert'as Hoffmann'as, kuris pirmas susintetino LSD-25. jo mirties dieną jam buvo 102 metai. man liūdna.

algirdas

2008-04-22T22:46:00.001+02:00

šiandien mačiau ratą. jam sunku.

Pavasarinės nuorodos

2008-04-20T10:41:00.004+02:00

Taigi, viskas baigėsi, visi patenkinti, visi gali ilsėtis. O kas dabar? Ką veikti toliau? Eiti į mokyklą?
Kad būtų ką veikti, siūlau prisiminti senus gerus laikus su d-lyga ir perskaityti šiuos skyrelius dar ir dar (jei reikės, galima ir dar) kartą:
http://d-lyga.blogspot.com/search/label/Dr.%20Mindaugas
http://d-lyga.blogspot.com/search/label/polSka%20pasaulis
http://d-lyga.blogspot.com/search/label/receptai
Jeigu po šių kvazistraipsnių perskaitymo vis dar jausitės, tarsi gyvendami Apatvilyje, siūlau pažiūrėti šį videoreportažą:
http://www.youtube.com/watch?v=NdD54rG9oQA
tai tiek nuorodų šiam kartui.

P.S.: sveikinu jus visus visus visus, sulaukus nuostabaus metų laiko - pavasario, kuomet merginos pagaliau atidengia vis daugiau savo kūno vietų ir lytinių santykių poreikis padidėja lygiai 3,14 karto!

Didžioji savaitė

2008-04-01T10:14:00.001+02:00

Taigi, iki FiDi beliko kelios dienos. Pavadinkime šią savaitę didžiąja ir džiaukimės, kad didi šventė jau čia pat. Ar jauti, kaip zjbs?

kad tau kas nupjautų tą, kuris žemai kabo!

2008-03-30T23:47:00.002+02:00

pažiūrėkit, ką radau!!!!111!!!
www.fidi.lt
nerealiai chebrytė varo. jei tik ten nebūtų manęs ir rato, tai gal visai padori komanda susidarytų.

Skolų išmušinėtojai

2008-02-13T16:07:00.001+02:00

Keturios skolos per tris dienas! Gal kas gali geriau?

Manau, Liudukas tikrai nusipelno kepto medalio!

linekėjimai

2008-01-30T15:02:00.000+02:00

Visiems degradų lygos skaitovams šią puikią, tiesiog depresijai sutvertą dieną skiriu daina:

Ofra Haza - Mystery, Fat and Love

dovana

2008-01-21T16:29:00.001+02:00

Kadangi rytoj paskutinė mano darbo diena, tai ta proga dovanoju Jums:

Jei atspėsite kas tai - pavaišinsiu Jus kava.

P.S.: Galimas tik vienas laimėtojas... Kas pirmesnis - tas gudresnis!
P.P.S.: Čia gif'as, tai jei jis nejuda, spustelėkite jį ir tegu jis visas būna įkrautas į jūsų aplanką, skirtą laikiniems naršalams.

nauji metai, nauji ratai

2008-01-14T13:17:00.000+02:00

Taigi, degradų lygai sukako vieneri metai... Gerai, gal truputį anksčiau, bet tada šis minėjimas būtų užgožtas kitų švenčių ir tai būtų neaktualu. O dabar galima pasisakyti:
"Praėjo metai, bet... niekas nepasikeitė. Taip ir toliau! Sveiki sulaukę!"

P.S.: statistika yra žiaurus mokslas, neturintis jokių išlygų ir niekam neatleidžiantis. Be to, labai tikslus ir sarkastiškas. Statistiškai d-lygos lankytojai irgi degradai, kadangi didžiausias lankytojų aktyvumas, pasirodo, buvo per Kalėdas... Et.

sesija

2008-01-10T00:05:00.000+02:00

Nuostabioji ir ilgai lauktoji sesija isibegejo! Kokas mano rezultatai tokie:

1 semestro rezultatai - dalykų: 7 skolų: 2					8.0	274	7 / 2

O kaip sekasi Jums?

naujieji!

2008-01-07T16:51:00.001+02:00

taigi, kaip jau tikriausiai pastebėjote, naujieji metai visai netikėtai dar kartą peržengė mūsų egzistencijos slenkstį. ir kas galėjo patikėti, kad žemė dar kartą apsuks saulę ir, lyg niekur nieko, leis mums toliau čia gyventi? niekas! visi rėkia, kad ekologinės problemos ir alkoholio reklamos per tv uždraudimas pražudys žemę, bet mes vis dar gyvi! su tuom jus visus ir sveikinu...
jūs irgi pasveikinkit mus. kiek galima materealiau, prašome. ačiū.

štai kur komanda!!!

2007-12-29T13:40:00.000+02:00

aš manau, kad komentarų čia nereikia...
http://www.youtube.com/watch?v=1sdVZqVKMBg

pasaulio pabaiga!!!

2007-12-27T08:40:00.000+02:00

kai visi kalba apie globalinį atšilimą, naftos išteklių išnaudojimą, dotacijų Lietuvos ūkininkams panaikinimą ir kitus galimas pasaulio baigtis, aš pastebėjau vieną (nenuginčyjamą) dalyką. ar pastebėjote, kad gmail'o pašto dėžutės talpa nuolat auga? tai - universalus laikrodis, skaičiujantis laiką iki pasaulio pabaigos!!! ruoškitės, kraukite konservus į rūsį, mokykitės ir mokykite savo vaikus žudyti zombius, nes kai gmail'o talpa pasieks 6666 Mb, visa tai padaryti jau bus jau per vėlu!